news archive 2013:01-11

Lk 5, 12–16 „Viešpatie, jei tik panorėsi, tu gali padaryti mane švarų!“

Bebūnant Jėzui viename mieste, atėjo vyras, visas raupsuotas. Pamatęs Jėzų, jis parpuolė ant žemės ir maldavo: „Viešpatie, jei tik panorėsi, tu gali padaryti mane švarų!“ Jėzus, ištiesęs ranką, palietė raupsuotąjį ir tarė: „Noriu, būk švarus!“ Ir bematant raupsai pranyko. 

O Jėzus jam liepė niekam šito nepasakoti: „Tik nueik, pasirodyk kunigui ir atiduok auką už pagijimą, kaip Mozės įsakyta, jiems paliudyti“. 

Tačiau garsas apie jį sklido vis plačiau ir gausingi būriai rinkdavosi pasiklausyti bei pasigydyti nuo savo ligų. O jis traukdavosi į nuošalesnes vietas melstis. 

Kiti skaitiniai: 1 Jn 5, 5–13; Ps 147


Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Kęstutis Dvareckas

„Viešpatie, jei tik panorėsi, gali padaryti mane švarų!“ (12 eil.)
 
Šiandien Jėzus kalba mums apie tikėjimo galią. Jis yra Išgydymas, Išgelbėjimas, - bet tokį Jį patirti galime tik tuomet, kai įtikime.

Tikėjimas yra vartai į Jo pažinimą. Galime ilgai domėtis Jėzumi, rinkti visą įmanomą informaciją, klausytis liudijimų, nuomonių, - galime Jį pažinti kaip istorinę asmenybę, bet patirti Jį kaip Gyvąjį Dievą, atsigaivinti Jame kaip beribės Meilės šaltinyje galėsime tik tikėdami ištarę: „Viešpatie, jei tik panorėsi, gali padaryti mane švarų!“

„Noriu, būk švarus!“ (13 eil.) – taria Jėzus raupsuotam vyrui, kartoja kiekvienam iš mūsų, nes Jis atėjo ir vis iš naujo ateina, kad mūsų džiaugsmui nieko netrūktų... (plg. Jn 15, 11).

Esame pakviestieji į švarumą, tobulėjimą, šventėjimą... Jis, Emanuelis, yra su mumis. Jis visada UŽ mus, Jis neatšaukiamai NORI, kad būtume švarūs...
Pasigailėk mūsų, Viešpatie ,- leiski patikėti... kad Tau norint, Tau tariant žodį, mūsų siela pasveiktų...

Bernardinai.lt archyvas

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai


2013-01-11 02:00:00 bernardinai.lt

Ses. Viktorija Plečkaitytė MVS: „Nugalėti blogį gerumu – žmones patraukianti galimybė“

Kasmet sausio 27 d. Marijampolėje minima palaimintojo Jurgio Matulaičio mirties diena – pagrindinė palaimintojo liturginė šventė. Jau šeštą kartą iš eilės ta proga į Marijampolę renkasi grupė žmonių, trokštančių semtis iš Palaimintojo Jurgio dvasinio palikimo – jo vardu pasivadinusi pasauliečių Draugija. Apie renginį bei Draugijos siekius „Bernardinai.lt“ pasakoja Marijos vargdienių seserų kongregacijos vadovė ses. Viktorija Plečkaitytė.

Sausio pabaigoje vyks jau šeštoji Palaimintojo Jurgio Matulaičio draugijos konferencija. Koks tai renginys? Kuo jis ypatingas šiais metais?

Konferencija yra visiems atviras renginys – tiesiog Draugija yra šio renginio iniciatorė kartu su Tėvais marijonais bei Marijos vargdienių seserimis. Pati tradicija sausio 27-ąją minėti palaimintojo Jurgio liturginę šventę nusistovėjo jau labai seniai. Dar iki paskelbimo palaimintuoju žmonės kasmet atvažiuodavo minėti jo mirties dienos, melstis prie jo kapo, susitikti su palaimintojo Jurgio tikėjimo liudijimu. Tradiciškai Katalikų Bažnyčioje mirimo, tai yra gimimo Danguj diena yra pagrindinis šventojo minėjimas. Turime ir vasaros savaitę, apimančią liepos 12 d. – beatifikacijos datą, tačiau sausio 27-oji išlieka pagrindinis liturginis minėjimas.

Prieš gerą dešimtį metų susikūrusi Draugija tapo viena iš varomųjų jėgų, inicijuojančių ir palaikančių šį minėjimą Marijampolėje. Ypač kas antri metai, kai draugija nesprendžia savo organizacinių reikalų, pavyzdžiui, nevykdo rinkimų, minėjimas tampa visiškai atviru renginiu. Bet kuriuo atveju – maldos pusvalandis ir Mišios bazilikoje visada yra atviri visiems tikintiesiems.

Šių metų renginio tema ir pagrindinis akcentas yra Tikėjimo metai. Trokštame atsiliepti į popiežiaus Benedikto XVI kvietimą, pasitelkdami Jurgio Matulaičio tikėjimo liudijimą.

Manyčiau, kad viena iš esmingesnių gijų, kurios aptinkamos Tikėjimo metų gairėse, – tai autentiško tikėjimo liudijimo svarba. Juk tikėjimo paliudijimas yra pati geriausia priemonė jį perduoti, uždegti kito žmogaus širdį. Tai – uždavinys ne tik mums, dabartinei Bažnyčiai, bet ir mūsų seserims ir broliams Danguje. Popiežius ragina šiais metais su ypatingu atidumu įsižiūrėti į savo krašto šventuosius ir palaimintuosius, kaip į tikėjimo liudytojus. Kaip į žmones, kurių gyvenimas gali kalbėti apie tai, kaip tikėjimas keičia gyvenimą, kas nutinka, kai tikėjimas įžengia į žmogaus gyvenimą.

Tad šių metų renginyje tarsi susitinka šios dvi temos: pal. Jurgio mintys, nes tai jo data, tačiau priimtos kaip tikėjimo liudijimas.

Didžiulis palaiminimas visam šiam renginiui yra tai, kad pagrindinę katechezę Marijampolės miesto teatre praves apaštalinis nuncijus arkivyskupas Luigi Bonazzi, kuris mums tam tikra prasme įasmenina mokančiąją Bažnyčią, Šventąjį Tėvą, visuotinės Bažnyčios balsą. Jis bus ir pagrindinis celebrantas bei pasakys homiliją šv. Mišiose.

Taip pat bus Draugijos narių ir pašvęstojo gyvenimo atstovų liudijimai. Jaučiame, matome, kad, kalbant apie tikėjimą, liudijimas yra labai svarbi dalis. Juk jei esame pakviesti į dvasinę kelionę, mūsų atliepas yra liudyti darbus, kuriuos Dievas daro mūsų gyvenime, kad padėtume vieni kitiems drąsiau atsiverti tikėjimo tikrovei.

Kokios yra Draugijos ištakos ir siekiai?

Draugijos pradžia – beveik atsitiktinė. Tikriausiai reikėtų sakyti, kad ji kilo iš Tėvų marijonų ir Marijos vargdienių seserų maldos ir įsiklausymo. Pirmoji mintis, ko gero, žybtelėjo 2007 metais, švenčiant įvairius J. Matulaičio jubiliejus, kai pradėjome intensyviau mąstyti, kaip palaimintasis galėtų kalbėti šiandienai.

Vilniaus Šv. Kryžiaus namų Pal.J. Matulaicio draugijos nariai po duoto draugijos nario pasižadėjimo koplyčioje.

Paskelbdamas palaimintuoju popiežius Jonas Paulius II J. Matulaitį įvardijo kaip dovaną lietuvių tautai, ragindamas: „Priimkite, turėkite.“ Broliams ir seserims kilo klausimas: išties, ar priėmėm? Ir ką daryti, kad priimtume? Su ta žinia pradėjome važinėti po Lietuvą, kalbėdami apie palaimintąjį įvairiose parapijose.

Pajutome vieną dalyką: mes pakalbame – žmonių akys sublizga, širdys užsidega. Jau turėjome pakartotinai išleistą kun. Stasio Ylos paruoštą palaimintojo biografiją, – žmonės ją įsigydavo, bet tuo viskas ir baigdavosi. Tuo tarpu žmonės norėjo kažko daugiau, kas juos lydėtų, prie ko būtų galima vis grįžti. Taip kilo mintis steigti pasauliečių draugiją. Beje, poroje parapijų jau veikė maldos grupelės, besiremiančios palaimintojo dvasingumu. Pirmoji pal. Jurgio Matulaičio mylėtojų grupelė susibūrė Kazlų Rūdoje.

Sudėję tą atpažįstamą troškimą ir poreikį bei jau esamą patirtį, abi vienuolijos įsteigė Draugiją. Tiesiog parašėme įstatus, netrukus gavome Vyskupų Konferencijos palaiminimą. Gana greitai atsiliepė keletas parapijų, kurioms pasiūlėme, primindami mūsų ankstesnį bendravimą. Atsirado pasauliečių, kurie išreiškė norą augti dvasiškai, nes tai ir yra pagrindinis draugijos tikslas – dvasinis augimas per dalinimąsi tikėjimu, visų pirma Dievo Žodžiu ir per įsimąstymą į palaimintojo tikėjimo liudijimą.

Šiuo metu gyvuoja maždaug 20 Draugijos grupelių. Jos glaudžiasi prie parapijų arba prie mūsų vienuolijos namų, yra labai skirtingo dydžio, nuo kelių iki kelių dešimčių žmonių, kurie renkasi kartą per mėnesį dalintis tikėjimu. Vadovaujasi vienuolijų parengta medžiaga, kartu švenčia eucharistiją. Gyvenimo kelyje juos įkvepia palaimintojo šūkis „blogį nugalėti gerumu“, – jo dvasinis palikimas, vedantis ne kaip kitaip, o Dievo žodžio link, skatindamas maitintis Dievo žodžiu.

Kas vadovauja šioms grupelėms? Jos skirtos labiau vyresnio amžiaus žmonėms?

Vietinėms grupelėms vadovauja jų pačių išsirinkti žmonės. Vienuolijos atsakingos už dvasinį Draugijos narių palydėjimą. Tai vyksta labai paprastai – parengiame medžiagą kiekvieno mėnesio susitikimui, o ją sudaro Dievo žodžio skaitiniai, palaimintojo mintys ta tema, kuria Draugija gyvena ir dalijasi tą mėnesį. Vadovus kartas nuo karto pakviečiame į specialius formacijos susitikimus, kur mėginame atsakyti į jiems kylančius klausimus.

Rumbonių parapijos Pal. J. Matulaičio draugijos nariai Pivašiūnuose.

Draugija išties yra skirta visiems ir kiekvienam, kas nori augti tikėjime, ypač išgyvendamas bendruomenės patirtį Bažnyčioje. Sakyčiau, kad toks buvo Dievo Dvasios vedimas – be mūsų pastangų taip nutiko, kad didžioji dauguma grupių susiformavo kaimo vietovėse, nedidelėse parapijose. Tose vietovėse yra daugiau vyresnio amžiaus žmonių, tad natūraliai susiklostė, kad šiandien draugiją vienija vyresnio amžiaus žmonės, bet tai nėra įrašyta į Draugijos įstatus.

Ką turėtų daryti žmogus, susidomėjęs Draugija?

Pirmiausia apsidairyti savo parapijoje ir pasitikrinti, gal Draugijos skyrius jau įsikūręs jo parapijoje ir tereikia sužinoti kur ir kada jis renkasi bendrai maldai. Jeigu paaiškėtų, kad tokios grupės nėra, tada siūlyčiau susisiekti su Marijos vargdienių seserimis, Tėvais marijonais arba su Draugijos vadovybe: ses. Onutė Petraškaitė MVS – 8 699 28949; sese.onute@gmail.com, kun. Andrius Šidlauskas MIC – 8 606 13448; sidlauskas.andrius@gmail.com, Draugijos tarybos koordinatorius Vitas Buškevičius – 8 620 1839,0

Kas traukia žmones jungtis į Draugiją – J. Matulaičio dvasinės įžvalgos ar žmonės tiesiog ieško bendraminčių, buvimo kartu?

Sakyčiau, yra keletas dalykų, kurie labiausiai patraukia žmones. Pirmasis dalykas, manau, išlieka tas garsusis arkivyskupo šūkis: „Nugalėti blogį gerumu“. Tai tam tikras iššūkis, tam tikra galimybė pabandyti kitaip, pabandyti atrasti kitą gyvenimo būdą kasdienybėje, kur blogio yra daug, arba esame linkę jį matyti. Yra žmonių, kurie išties nemažai jo patiria ir ieško būdo, kaip šią patirtį įprasminti ir išgyventi kitaip.

Antrasis dalykas, ko gero, yra palaimintojo Jurgio įžvalga, atpažinimas, kad norint būti krikščioniu, kataliku, reikia būti bendruomenėje, būryje su kitais.

Kitas labai motyvuojantis dalykas yra maldos patirtis. Ji nėra niekuo išskirtinė, vis dėl to turi labai gražių niuansų greta bendrosios krikščioniškosios patirties – tai vadinamoji atodūsio malda. Ji labai būdinga pal. Jurgiui, labai uždeganti žmones, lengvai randanti kelią į paprastų, eilinių žmonių širdis, nes yra lengvai suprantama ir lengvai praktikuojama kasdienybėje.

Bendravo Saulena Žiugždaitė

Bernardinai.lt


2013-01-11 02:00:00 bernardinai.lt

Gytis Lukšas atsako į Vilniaus šv. Kristoforo gimnazijos moksleivių klausimyną

Gytis Lukšas (g. 1946 m. gegužės 16 d. Kaune) – kino režisierius.  1971 m. baigė Valstybinį kinematografijos institutą Maskvoje. 1971–1991 m. dirbo Lietuvos kino studijoje. Režisūros debiutas – novelė „Telefonas“ (iš trijų novelių filmų ciklo ,,Linksmos istorijos“). Vėliau sukūrė  kino filmus: „Virto ąžuolai“ (1976 m., pagal J. Baltušį), „Mano vaikystės ruduo“ (1977 m., pagal J. Aputį),  „Vasara baigiasi rudenį“ (1982 m., scenarijus R. Granausko), televizijos  filmą „Vakar ir visados“ (1984 m.), kuris kaip mokymo priemonė naudotas Sorbonos ir kituose universitetuose, „Žalčio žvilgsnis“ (1990 m., pagal S. T. Kondrotą), „Žemės keleiviai“ (1991 m.), „Mėnulio Lietuva“ (1997 m., pagal S. Šaltenį), „Dieviškoji šviesa (2006 m.), „Duburys, (2009 m., pagal R. Granauską). Gytis Lukšas yra sukūręs ir dokumentinių  filmų: „Dieviškoji šviesa“ (2006 m., apie A. Elskų), „Juozas Miltinis. Monologai“ (2006 m., sukurtas 1988 m.). Nuo 1991 m. G. Lukšas yra Lietuvos kinematografininkų sąjungos pirmininkas, Lietuvos meno kūrėjų asociacijos tarybos narys. 2000 m. kino režisierius apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu, 2006 metais jam įteiktas LDK Gedimino ordinas – Riterio kryžius.

Kino režisierius Gytis Lukšas tapo pirmuoju Baltijos šalių atstovu, išrinktu į Europos kino režisierių federacijos (FERA) Vykdomąjį komitetą..

Kaip atradote savo pašaukimą? Ar daug ieškojote, klydote, abejojote?

Pašaukimo atrasti negalima, jį galima išgirsti arba ne. Vaikystėje girdėjau daug mane šaukiančių balsų – ir dienom, ir naktim... Kurie iš jų buvo tikri, man skirti, kurie – tik vaikiškos nemigos ir vaizduotės sukurti, negalėjau atskirti. Nors klausą turėjau gerą. (Kai, būdamas šešerių, pasakydavau nusisukęs, kokios oktavos kokią natą senelis pianinu groja, išmanantys stebėjosi ir sakė, kad mano klausa „absoliuti“.) Taigi, pirmiausia išgirdau muziką. Per 3 metus baigiau septynmetę muzikos mokyklą, buvau priimtas į aukštesnės mokyklos antrąjį fortepijono kursą, bet susirgau ir nebesimokiau. Beveik mintinai išmokau populiarų tuo metu A. Daunoro harmonijos vadovėlį, naktimis kūriau noktiurnus, dienomis preliudus, net prof. E.Balsiui išdrįsau juos pagroti (ačiū jam už išmintį ir gerumą).  Man pasiūlė Leningrade mokytis dirigavimo. Pasiėmęs tėvo dailininko teptuką, mosavau juo, klausydamas vinilines klasikos plokšteles, „rodžiau“ atlikėjams jų solo pradžias... Tik studijuoti į Leningradą taip ir nenuvažiavau. Visi muzikos terminai tokia gražia italų kalba, susižavėjau ja, šaukiau garsiai „adagio“, „presto“, „crescendo“, „fortissimo“! Atrodė, kad ir mane kažkas pašaukė. Įstojau į Leningrado universitetą mokytis italų kalbos ir... po pusės metų pabėgau. Tada tik  išgirdau daugiabalsį kino režisūros šauksmą. Penkerius metus mokiausi Maskvoje ir jau 40 metų kinas – manyje, o aš –kine. Bet ir dabar, kokią bemiegę naktį, imu abejoti: ar gerai išgirdau, ar tikrai buvau pašauktas...

Kas yra Jūsų autoritetai? Ką laikote savo mokytojais? Kodėl?

Didžiausias autoritetas mano gyvenime – senelis Povilas Lukšas. Ano amžiaus pradžioje studijavęs Peterburgo konservatorijoj fortepijoną, 1917 m. iš antro kurso išvarytas ginkluotų kareivių, dar spėjęs visam gyvenimui įsiminti, kaip jie raudonais raiščiais perrištų šautuvų buožėmis daužo fortepijonų dramblio kaulo klavišus. Sugrįžęs į Lietuvą jis steigė chorus, harmonizavo liaudies dainas, bičiuliavosi su kompozitoriumi Miku Petrausku. Seneliui išėjus, tarp daugybės senų natų radau ir M. Petrausko operetės „Apvesdinkit ir mane“ egzempliorių, išmargintą autoriaus pataisomis... Tai jis mane, penkiametį,  pasodino prie seno vokiško „Ichmey“ pianino, tai jo dėka  išgirdau ir visam gyvenimui pamilau muziką, išmokau groti. Kitas toks autoritetas – Rygiškių Jono gimnazijos (anuomet J. Jablonskio vidurinės) lietuvių kalbos mokytojas Jonas Kvederaitis. Mokiausi joje 1953–1961 m. Atėjęs į klasę, jis pirmiausia užkabindavo duris iš vidaus specialiai įtaisytu kabliu, kad „nekištų nosies tie, kam nereikia“... O tada po kelis mėnesius skaitėme, atmintinai mokėmės Kudirką, Maironį, Mykolaitį-Putiną... Atsimenu jo balsą, tariantį „Tėvynės dainos jūs auksinės, be jūsų šąla mums krūtinės...“  ir ašaras, žvilgančias akyse... Jei moku ir vis dar mokausi kalbėti lietuviškai, tai jo nuopelnas. Gerų kino mokytojų institute neturėjau. Mokiausi sugrįžęs, filmavimo aikštelėje, būdamas R.Vabalo asistentu ir  viskuo, kuo tik  reikėjo, filmuojant  „Akmuo ant akmens“, arba dirbdamas su  A. Žebriūnu, kai jis kūrė „Gražuolę“. Ir dabar mokausi. Kino režisūra - ne šiaip sau profesija, o gyvenimo būdas, patikrinantis žmogiškąsias savybes. Iš savo tėvo dailininko Romualdo Lukšo mokausi kantrybės, ištvermės ir gerumo. Laimingas, kad jį dar turiu.

Kas Jus įkvepia? Kokios knygos, muzika, filmai ir/ar kita?

Kai kas įkvepia, kai kas ir „iškvepia“... Godžiai skaitau knygas. Dėkingas likimui, kad pažinojau Juozą Baltušį ir Juozą Aputį, kad pažįstu  Kazimierą Sają, Marcelijų Martinaitį, Saulių Šaltenį, Rimantą Šavelį, Romualdą Granauską. Ne šiaip sau pažįstu, o galiu su jais bendrauti, dalintis tuo, kas man  rūpi.. Kaip kad jie kažkada pasidalino su manimi, ir tada atsirado dauguma mano filmų... (Tik dabar pažiūrėjęs suprantu, kad visi tie filmai apie mane patį.) Kai pavargstu, pajuntu visą gyvenimo naštos svorį, po  kelias valandas klausausi  klasikinės muzikos. Ji nuramina geriau nei kokios tabletės. Ne tik nuramina, bet sukelia vaizduotėje reginių, kuriuos paskiau mėginu pakartoti savo filmuose. Filmų žiūriu nedaug. Labiau mėgstu žiūrėti namuose vienas. Kada noriu sustabdau, atsuku atgal, dar kartą pažiūriu kokią patikusią vietą. Visai taip pat kaip kad knygas skaitau...  Jau senokai neskaitau  laikraščių, mažai žiūriu, ką televizija rodo. Labai „iškvepia“...

Ką galvojate apie mus, šiuolaikinį jaunimą?

Visokio yra jaunimo, kaip ir senimo. Kai troleibuse matau panas ir bernus, visus alei vieną su  ausinėmis, dar galiu suprasti, kad  taip jie nori išvengti bjauraus miesto triukšmo, o gal  anglų kalbos mokosi. Kai ausys užkištos vasaros miške ar prie jūros, jau nebesuprantu, nuo ko jie atsiriboja: nuo vienas kito, nuo pasaulio, kuriame gyvena, nuo gyvenimo?.. Žinoma, tai dar ir mados dalykas, tas nelemtas noras būti kaip visi, neišsiskirti... Kai girdžiu gatvėje, ar troleibuse, kaip pagiriotos nepilnametės panelės, rusiškais keiksmažodžiais „pagardindamos“, garsiai pasakoja viena kitai intymiausias praėjusios nakties detales, susigūžiu ir pats  noriu kuo greičiau ausis  užsikimšti, tik kad neturiu kuo... Bet yra  ir kitaip. Kai Kinematografininkų sąjungos salėje bendrauju su studentais, arba  Vilniaus,  Šilutės, Jonavos, Anykščių, ar  kokio kito miesto mokykloje kalbuosi su mokiniais apie kiną ir  literatūrą, politiką ir meilę, apie viską, kas šauna į galvą, kas rūpi – tada galvoju: kokie jie visi  protingi, gabūs, gražūs ir geri. Ir kokių puikių pasiaukojančių mokytojų jie turi.

Kaip informacinės technologijos keičia mūsų visuomenę? Ar naudojatės socialiniais tinklais?

Daugumą veikia tarsi narkotikai. Ne mes technologijas valdome, o jos pradeda mus valdyti, esame jau  priklausomi. Tampame  visokių išmaniųjų aparatų priedėliais,  jau lyg ir nebe savo namuose gyvename, o virtualioje erdvėje. Nebeliko  tiesioginio asmeninio bendravimo ir asmeninio gyvenimo, o tik plačiajai publikai skirtas šou: gimimas ir mirtis, politika ir verslas,  žmonos paieškos ir fizinio artumo momentai... Visi viską girdi, mato ir gali komentuoti – „palaikinti“. Neberašome ir nebegauname tikrų laiškų, nebelieka rankraščių, nebereikia susitikti, pasimatyti,  nes galime „pasiskaipinti“. Mažučiukai, dar nemokantys gerai vaikščioti, jau mikliai maigo kompiuterių mygtukus,  žino, kiek  „gyvybių“ dar liko. Ten, internetiniame pasaulyje, jų daug gali būti, šiame, tikrame –  tik viena. Bet net ir jiems anas pasaulis – žaidimas jau svarbesnis... Troleibuse vienąkart ilgai stebėjau  priešais  sėdinčius panelę ir vaikiną. Jie nežiūrėjo vienas į kitą, nesikalbėjo, tik rašė vienas kitam telefonais SMS žinutes... Kalbu apie tai ir taip ne todėl, kad  raginčiau visko atsisakyti, užsižiebti balaną, nusidrožti žąsies plunksną... Manau, jei Dievas davė žmogui protą, tai tam, kad juo naudotųsi... Protas turi mums tarnauti, ne mes jam. Joks išmaniausias aparatas negali atstoti tikro žmogiškojo bendravimo esmės ir džiaugsmo. Aš socialiniais tinklais nesinaudoju, man dar nereikia: kasdien susitinku ir bendrauju akis į akį su daugybe žmonių. Gal kokiam labai vienišam, arba ligotam – tai vienintelė galimybė...

Kodėl svarbu išlaikyti tautinę tapatybę?  Ką Jums reiškia ištikimybė Lietuvai?

Kaip kiekvienam  žmogui svarbu išlikti pačiam savimi, būti atpažįstamam, vieninteliam tokiam, taip ir visai tautai. Nors „Žemė – žmonių planeta“, kaip teigė poetiškasis prancūzų lakūnas, bet  juk ne klonų... Ji graži, turtinga gamtos, rasių ir kultūrų įvairove. Kai upės susilieja, jos praranda savo krantus ir vardus. Atsisakydami savęs, nuskurdinsime pasaulį. Nesistenkime būti į ką nors panašūs, nedarykime visai tautai „plastinės operacijos“, kad jos veidas būtų labiau europietiškas. Vien mosuodami trispalvėmis, ar kartą per metus „pagal laikrodį“ giedodami Tautinę giesmę, neišsigelbėsime. Būdami ištikimi savo prigimčiai, būsime ištikimi  Tėvynei. Darykime viską, ką galime, kiek mūsų jėgos leidžia, kad gyventume taip, kaip norime, kad jauku mums būtų gyventi, kad visados tą mažą žemės lopinėlį galėtume  vadinti savo Namais.

Kokie dalykai Jums svarbiausi bendraujant su kitu žmogumi?

Pasikartosiu – svarbiausia man būti pačiu savimi. Neapsimetinėti, nemeluoti, neišduoti. Dar labai svarbu būti kantriam ir sugebėti atleisti.

Kokie yra Jūsų ryškiausi vaikystės ir mokyklos metų atsiminimai?

Man gal kokie penkeri... Sėdžiu sode saulės prišildyto vandens pilnoje aliumininėje „balėjoje“...Garsiai pupsėdami, krinta nuo medžių alyviniai obuoliai. Kai kurie pataiko į „balėją“, aptaško man veidą... Juokiuosi... Kartais, nežinia kada, nežinia iš kur atsiranda neregėto gražumo moteris, kvepianti, ryškiais plazdančiais rūbais apsirengusi... Bučiuoja mane, verkia ir juokiasi, apiberia dovanomis...ir vėl išnyksta...Tarsi pasakų fėja. „Kas ji?“– klausiu močiutės, pas kurią augu. „Tavo motina – artistė“, – atsako močiutė...Sėdžiu pajūrio teatre, žiūriu į savo motiną Aleksandrą Tamoliūnaitę scenoje. Viktoro Hugo pjesėje „Andželo, Padujos tironas“ ji vaidina Kateriną, kuriai spektaklio pabaigoje budelis nukerta galvą. Klykiu nesavu balsu iš siaubo, mane veda į užkulisius, ten gyva motina apkabina, bučiuoja, ramina: „Tai tik teatras...“ Kitą vakarą vėl tas pats spektaklis – ir vėl klykiu...Jau vėliau kitame teatre, tuščioje žiūrovų salėje, stebiu , kaip motina repetuoja, kaip dirba režisieriai. O tie režisieriai ne bet kokie – Romualdas Juknevičius, Aleksandras Kupstas, Stasys Čaikauskas, diplomantas, toks plonutis, čiuplutis  Povilas Gaidys... Scenos dulkių kvapas, vos uždangai atsidarius. Ypatingas, jaudinantis, sklidinas stebuklo laukimo... Kaune, Vilijampolėje, senelių name prie VIII forto, žiemos vakarais muzikuojame: aš groju pianinu, senelis smuiku, o močiutė dainuoja vokiškai  ir rusiškai. Mocarto „Ave Verum“, Šuberto dainos, Bramsas, Vertinskio romansai... Siurbčiodami močiutės gamintą vyšnių likerį, ploja kaimynai...

Ar tikite pasirinkimo laisve? Ar matote gamtoje harmoniją, grožį, ar tik  atsitiktinumų grandinę?

Jei iš tikrųjų esu pašauktas, tai ne šiaip sau, o dėl kažko, kad  pareigą atlikčiau. Juk mano gyvenimas turi savo prasmę, tikslą. Bet... kodėl  tada blaškausi, kodėl  kiekvieną minutę turiu rinktis iš kelių žmonių – vieną, iš kelių kelių – vėl vieną? Ir kodėl  vis abejoju, ar pasirinkau teisingai?.. Gamtoje nepastebiu jokių abejonių. Ten viskas aišku, logiška, harmoninga ir gražu: sukasi amžinas gyvybės ir mirties ratas... Ten viskas susiję – niekas neatsiranda iš nieko ir niekur niekas nedingsta. Kol mes neįsikišam ir nesugriaunam...

Ar tikite likimu, Apvaizda? Ar yra tekę kreiptis pagalbos į Išganytoją?

Pašaukimas – likimas...  Ar tie žodžiai ne „broliai dvyniai“? Kaip ir kiekvienas žmogus, kartais pasijuntu visų paliktas, apleistas, vienišas, bejėgis ir pats nelaimingiausias. Tada nustoju bėgęs, nutylu, stengiuosi išgirsti, pajausti savyje esantį  mano tikrąjį „Aš“. Juk tas „Aš“ turi būti, nes jam paklūsta ne tik mano kūnas, bet ir jausmai, ir protas. Ir jeigu beribio vandenyno lašelyje, užtiškusiame ant veido, gyvas visas vandenynas, tai  ir manyje gyvas  Amžinosios Visumos lašelis. Žinau, kad tik jis gali man padėti, mane išgelbėti. Turiu pats vienas surasti  jį, suprasti, susilieti. Kartais pavyksta...

Bernardinai.lt


2013-01-11 03:00:00 bernardinai.lt

Jurga Lūžaitė. Apie šeimos biudžetą ir buhalteriją

Nereta šeima, norėdama ką nors įsigyti, planuodama atostogas ir besirūpindama ateitimi, yra priversta taupyti. Ar gali šioje situacijoje pagelbėti šeimos biudžeto fiksavimas ir nuolatinė priežiūra?

Jei susimąstysite, galbūt ir jūs prisiminsite, kad kartais šeimoje būna tokių akimirkų, kai viskas baigiasi: kalbu apie įvairius kasdienos dalykus ir tuščią be produktų šaldytuvą. Deja, paprastai tai įvyksta mėnesio pabaigoje, tad ir pinigai būna jau pasibaigę ar besibaigią. Ir ši sutacija – visai nebūtinai ženklas, kad šeimoje uždirbama per mažai.

Ne paslaptis, kad šeimoje labai daug konfliktų vyksta būtent dėl pinigų.

Kurdami santuoką žmonės susikoncentruoja ties jausmais, finansinius dalykus lyg ir nustumdami į šoną. Bet anksčiau ar vėliau ateina tam tikras gyvenimo momentas ar įvyksta posūkis, kai esi priverstas pagalvoti apie pinigus. Ir ne paslaptis, kad šeimoje labai daug konfliktų vyksta būtent dėl pinigų: kam juos išleisti, kiek išleisti ir kiek taupyti, ką sau leisti, nuo ko susilaikyti, į ką investuoti...

Kalbėdami apie šeimos finansus, susiduriame su dviem svarbiais terminais: buhalterija ir planavimu. Tik neišsigąskite. „Buhalterija“ šiame kontekste reiškia supratimą apie tai, kas vyksta su šeimos pinigais, kuris duoda paprastą ir aiškų įsivaizdavimą, kiek šeimoje uždirbama, kam išleidžiami pinigai ir kiek iš tikrųjų jų realiai turime konkrečiu metu. Nedera baimintis ir žodžio „planavimas“. Kad galėtumėte pasiekti tam tikrų tikslų, pasitikėti savimi įvairiose situacijose, gebėjimo planuotis įgūdis yra nepaprastai naudingas ir reikalingas. Jei nesugebėsime valdyti situacijos, tada ji valdys mus.

Nuo ko pradėti, jei nebesuprantate, kur dingsta visi uždirbti pinigai? Manau, pradinis postūmis pradėti sekti šeimos finansus ir yra ką tik minėto klausimo atsiradimas: „o kur dingsta pinigai?“ Vienos ar dviejų dienų išlaidas dar galima sutalpinti galvoje, tačiau viso mėnesio išlaidos paskęsta daugybėje reikalų, darbų, išmestų čekių ir užmirštų suvalgytų pyragaičių ar išgertos kavos puodelių. Antras žingsnis būtų susirasti programą ir apsispręsti, ar detalizuosite išlaidais (tarkim, ar maistui išleistus pinigus suvesite tik į maisto grafą, ar dar tą maistą detalizuosite į produktų grupes).

Vienos ar dviejų dienų išlaidas dar galima sutalpinti galvoje, tačiau viso mėnesio išlaidos paskęsta daugybėje išmestų čekių ir užmirštų suvalgytų pyragaičių ar išgertos kavos puodelių.

Mes šeimoje elementaria finansine šeimos biudžeto programa pradėjome naudotis gimus trečiajai dukrai. Natūraliai kilo klausimas: kur prapuola visi pinigai? Taip, mūsų šeima didelė, turime poreikių, tačiau abu su vyru dirbame, turime apie ką svajoti, tik vis tų resursų neatlieka... Taigi esame privesti susimąstyti apie mūsų poreikius ir galimybes.

Kuo man asmeniškai buvo naudinga pradėti sekti šeimos pajamas ir išlaidas? Paminėsiu, kad šia programa naudojamės jau dvejus su puse metų. Visų pirma – kas mėnesį vedamos pajamos ir išlaidos galiausiai sugula į tam tikrus grafikus ir gali pamatyti, kam daugiausiai šeimoje išleidžiama pinigų: galbūt maistui, galbūt mokesčiams, galbūt pramogoms... Jei, tarkim, maistui, galima dar papildomai vesti detalią maisto išlaidų ataskaitą, apie tai, kokiems produktams išleidžiama daugiausia pinigų ir tuomet pamatyti, kad galbūt piktnaudžiaujama saldumynais, užkandžiais ar gėrimais. Įvairios diagramos kas mėnesį padeda visus šiuos skaičius vizualizuoti. Vyriausiajai dukrai jau tai irgi įdomu, todėl kas mėnesį apžvelgdami „ataskaitas“, pasikviečiame aptarimui ir ją. Antras naudingas aspektas – bent jau metus pasekus šeimos buhalteriją, galima susidaryti vaizdą apie tai, kiek kuriuo metu reikia pajamų skirtingoms gyvenimo sritims ir į tai atsižvelgiant planuoti pajamas. Tarkim, jei šaltuoju metų laiku daugiausia išleidžiama mokesčiams, galbūt vasaros pradžioje verta pasiieškoti papildomo uždarbio ar daugiau pataupyti. Trečias dalykas – mano galvoje dabar jau visi skaičiai ir išlaidų sritys gana tvarkingai sugulę, ir aš jau kone automatiškai įsivaizduoju, kaip keisis mūsų finansai vieną ar kitą mėnesį. Taip susiformavo naudingas įgūdis pagalvoti. Finansinio balanso fiksavimas padeda apsisaugoti ir nuo nereikalingų išlaidų.

Beje, į šeimos biudžetą būtina įtraukti ir nenumatytas išlaidas. Patikėkite, tokių atsiranda kone kas mėnesį. Tai automobilis sugedo, tai visa šeima atkrito nuo peršalimo viruso, o neduokdie, neteksite darbo...

Mažų mažiausia ką galite pasiekti - tai pradėsite suprasti, kiek pinigų iš tiesų turite šiuo metu.

Beje, esama tyrimų, kokią naudą namų buhalterija teikia šeimai. Visų pirma – ramybę. Juk ne vienam kyla klausimas, kur dingsta pinigai? Be konkrečių skaičių tai įsivaizduoti gana sudėtinga, gana greit prarandamas kotrolės jausmas, kyla įtampa ir nepasitikėjimas. Antra – ekonomiškumą. Anksčiau ar vėliau, planuojant šeimos biudžetą, tai atsiranda. Aiškiai matydami savo šeimos finansinę situaciją tris mėnesius iš eilės, galite pakankamai blaiviai ir logiškai įvertinti situaciją ir planuoti išlaidas kitam periodui. O neretai pasitaiko ir tokia situacija, kad reikia ne sutaupyti, o tiesiog elementariai išgyventi iki kitos algos. Trečia – tvarką. Taip, finansų tvarkymas ne visada teikia pasitenkinimą, tai ganėtinai nyku ir reikia savidisciplinos. Kita vertus – tai daryti nėra sudėtinga ir įpratus gali kaip tik padėti įskiepyti tam tikrus įgūdžius. Taip atsiranda tvarkos ir pasitikėjimo savo jėgomis jausmas. Ir paskutinis dalykas – jūs pradėsite suprasti, kiek pinigų iš tiesų turite šiuo metu. Neretai pasitaiko situacija, kada šeimos pinigai laikomi ne vienoje sąskaitoje, esama skolų ar tam tikrų įsipareigojimų. Visa tai sudėliojus į namų buhalterijos lentynėles, galutinį šeimos finansų balansą įsivaizduoti visada yra gerokai lengviau.

Keletas patarimų nusprendusiems pradėti planuoti ir fiksuoti šeimos finansus (ne mano sugalvoti, o tik apibendrinti):

Žinoma, galima samdytis buhalterį, tačiau egzistuoja ne viena gana elementari ir paprasta buhalterijos programa (yra ir excel formatu), skirta šeimos finansams tvarkyti. Tiesiog apsitarkite, kuris iš sutuoktinių apsiims „suvedinėti“ (galbūt galima pasidalinti), susitarkite, kad neišmesite čekių, kur juos dėsite ir kaip pranešite apie išlaidas.

Finansines šeimos biudžeto ataskaitas būtina analizuoti kas mėnesį.

Pabandykite nustatyti, kiek kiekvieną mėnesį galite skirti taupymui. Tačiau persistengti nevertėtų: tarkim, neteisinga būtų taupyti sveikatos, išsilavinimo ar vaikų sąskaita.

Palaipsniui atsiranda ne vien to, kam išleidžiami pinigai suvokimas, bet ir gana aiškus įsivaizdavimas, kiek pinigų turime dabar.

Pabaigai. Teko skaityti, kad iš žmonių, pradėjusių vesti namų buhalteriją, paprastai visą gyvenimą tai tedaro vos 10-20 proc. Taip nutinka, matyt, todėl, kad žmonės nesugeba sau motyvuoti tokios veiklos. Tačiau motyvų tikrai esama ir jie gana svarūs ir paveikūs. Jei jums pakaks kantrybės tai daryti ilgesnį laiką, galite pasiekti neįtikėtinų rezultatų ir įgusite daryti teisingas išvadas. Valdant šeimos pasaulio finansinį atlasą, visada galima tikėtis atrasti šiek tiek daugiau racionalumo, tvarkos, ramybės ir... žinoti, kur dingsta jūsų pinigai.

Bernardinai.lt


2013-01-11 04:00:00 bernardinai.lt

Kęstas Kirtiklis. Apie laisvę ir laimę

Pagyvenusio balso asmuo paskambinęs į radiją pradeda netrumpą oraciją apie tai, kad šiandienis pasaulis yra toks ir anoks, na, trumpai tariant, nelabai geras. Ir kai kuriais išties pačiais svarbiausiais dalykais nūnai nebesidomime, o dėl to nesidomėjimo itin daug prarandame. Tad jis norįs iškelti štai tokį klausimą: kas yra laimė ir kur jos ieškoti?

Savo keistai prislegiančia didybe klausimas kelia šypseną, ilgalaikėmis filosofų, teologų, moralizuotojų ir kitų geros valios žmonių pastangomis noras į jį atsakyti – kelia neviltį. Lyg į jį apskritai būtų galima vienu mostu, kartą ir visiems laikams atsakyti. Kas turėtum būti, kad galėtum ramiausiu veidu ir užtikrintu balsu progiesmiais diktuoti visiems septyniems milijardams planetos gyventojų tinkantį laimės receptą, ar bent jau nuduoti, kad gali tai padaryti? Šarlatanas? Šventasis? Beprotis? Visi išvardytieji kartu?

Nors negalima pasakyti, kad to suvokimas atgraso nuo bandymų. Kartais atrodo, kad net visai priešingai – kuo mažiau pasaulyje yra tikinčių galutiniu laimės receptu, tuo daugiau jį siūlančių. Pasiūlymai nuo pigiausių iki brangiausių, kiekvienam pagal skonį ir kišenę, tereikia išpažinti ir vykdyti, o tuomet jau viskas bus gerai.

Visa tai gali skambėti pernelyg patosiškai, tačiau didžiuma dalykų, iš įpročio mūsų laikomų didingais ir nežemiškais, turi keistą savybę kuriais nors būdais paveikti kasdienius, žemiškus ir visiškai buitinius pasirinkimus. Taip ir gyvename, noromis ar nenoromis, akivaizdžiai ar nejučiomis veikiami gėrio, grožio, laimės ir laisvės...

Beje, apie pastarąją. Panašu, kad vos prabilus apie laimę ji kur buvus, kur nebuvus taip pat pasirodo šalia. Laisvės ir laimės priešprieša yra labai sena, ją išrado tikrai ne Dostojevskis ir net ne jo personažai. Tai pasirodydama, tai išnykdama ji egzistavo galbūt nuo tada, kai Vakarų pasaulio gyventojai dar nežinojo, kad jie yra vakariečiai. Kiekvienu skirtingu metu ši priešprieša įgydavo vis naujų formų, kuo įvairiausių, kuo įdomiausių. Ir būtent tomis formomis jos įžengdavo į kasdienybę.

Prieš dvidešimtį ar truputį daugiau metų nieko kito taip nenorėję kaip laisvės, šiandien, ko blogo, pradedame galvoti, kad su ja paprasčiausiai užsižaidėme. Ne, aš čia ne apie kažkelintosios respublikos žlugimą, pasak apokaliptikų, tuoj tuoj įsikūnysiantį gatvėmis žlegančiuose maskvėnų tankuose.

Aš apie bendresnes tendencijas, kai laisvė daugybei pačių įvairiausių nuostatų, išsilavinimo ir pažiūrų žmonių darosi nebemadinga.

Psichologai sako, kad laisvė ir ją lydintys elementai – nuo ekonominio veikėjo pasirinkimų iki asmens savikūros ir gyvenimo prasmės paieškų – numato nuolatinį galvojimą, atsakomybę ir alinančias pastangas. Kitaip tariant, būti laisvam – sunkus darbas, nes viską turi padaryti pats, niekas nepareguliuos ir nepatars, o jei ir patars, užuot džiugiai paklusęs, suabejosi, ar išties tau tas patarimas tinka, ar pasirinkdamas jį neprarasi daugiau nei įgysi. Kuo daugiau laisvės, tuo mažiau tikrumo dėl pomėgių, santykių, ateities. Žodžiu, grynas vargas, jei tikėsime tais pačiais psichologais, ne vieną nuvedantis į neurozes, depresiją ir nepasitenkinimą gyvenimu. Tai kur jau čia ta laisve džiaugsies?

Nenuostabu, kad šiandienėje vartotojiška pravardžiuojamoje tikrovėje vis daugiau žmonių nebeištveria ir nusprendžia, jog pakaks, metas susipakuoti tai, ką turim, ir trauktis. Ne, ne iš pasaulio, iš laisvės...

Paradoksalu ar ne, tačiau dažniausiai tikimasi, jog pabėgimas iš laisvės veda į laimę. Neįmantrių tokio pabėgimo formų atstovai ilgisi lyderio, tvirtos rankos, kažko, kas ateis ir išspręs visas kankinančias problemas, kurias spręsti pačiam jau senai nusibodo. Kažkas juk turi žinoti, kaip sutvarkyti visą šitą netvarką, panaikinti amžiną visko stygių, sugrąžinti gerą nuotaiką ir nerūpestingą gyvenimo džiaugsmą.

Labiau rafinuoto pabėgimo iš laisvės išpažinėjai iš pirmųjų šaiposi – cha, naivuoliai, matai, kažkas kūniškas ateis ir visas jų problemas išspręs! Kur jau ne, apgailėtini materialistai! Visas problemas gali išspręsti tik nematerialūs dalykai: ištikimybė tradicijai, puoselėjamos dorybės, bendruomenės jausmas, pagarba ir klusnumas tikram autoritetui. Kaip pasielgti kiekvienoje konkrečioje situacijoje yra žinoma nuo amžių, belieka tik semtis iš tūkstantmečių šulinių. Užuot varginę savo galvas, rafinuotieji laisvės neigėjai pasitelkia visą teisingo gyvenimo autoritetų sąrašą ir demonstruoja išdidų parodomąjį paklusnumą. Žodžio laimė, beje, jie kažkodėl vengia, mieliau kalbėdami apie atsakomybę ir pareigas bendruomenei, iš kurių kažkaip laimė ir turėtų prasikalti.

Matyt, jiems, kaip ir man, nelabai aišku, kas būtų, jei netikėtai vis dėlto išgyventume išsvajotąjį dorovinį persilaužimą ir moralinį atgimimą, atsinaujinusią pagarbą autoritetui ir nesumeluotos meilės tradicijai pliūpsnius ir, užuot domėjęsi savo geru, susirūpintume tauta ir valstybe. Ką tai duotų be to, kad dailiai pavaizduotas toks rūpestis kam nors gali pasirodyti didingas, kilnus ir šlovingas? Kas iš viso to patirtų nors menkiausios laimės? Sakysite, čia ne apie individualią laimę, o apie bendrąjį gėrį, ne apie žmogų (fui, jis tikrai ne svarbiausias!), bet apie bendruomenę, tautą ir valstybę! Bet kuriuo būdu visuma / bendruomenė bus laiminga, kai jos dalys / individai šita savybe pasigirti negalės?

Kad ir kiek bandau, nelabai pajėgiu suprasti, kaip pabėgimas iš asmeninės laisvės į amžinųjų vertybių pasaulį garantuoja laimę, bent jau kuriuo nors regimu būdu.

Žinoma, negarantuoja jos ir laisvė. Bet joje bent jau nenuobodu gyventi...

Bernardinai.lt


2013-01-11 04:00:00 bernardinai.lt

Savaitės pokalbis. Vytas Petruškevičius apie gyvenimą ant parako: viskas galėjo sprogti vienu garu

Vytas Petras Petruškevičius  šią savaitę žiniasklaidos buvo pastebėtas tik todėl, kad Medininkų bylos teismo procese pareiškė, kad tarp įrodymų nėra jo filmuotos medžiagos ir tai, kas rodoma jo vardu, – ne jo darbas. V. Petruškevičiaus filmuota medžiaga yra aukso vertės, nes jis pirmasis įamžino dar karštus istorinio nusikaltimo vaizdus ir svarbius daiktinius įrodymus. Deja, visa tai kažkur dingo, o bylos tyrimas užsitęsė du dešimtmečius...

V.Petruškevičius – ne tas žmogus, kuris braunasi į viešumą, lipa ant bačkos ir demonstruoja savo drąsą ar išmanymą. Nenoriai jis komentavo žurnalistams ir tą pradingusios medžiagos faktą: „Vaikosi sensacijų, nesigilina į esmę – nenoriu dalyvauti tokiame farse. Kur jie visi buvo prieš dvidešimt metų? Ką mūsų valdžios padarė, kad būtų nubausti Medininkų žudynių vykdytojai ir užsakovai? Kas šiandien prisimena tuos eilinius muitininkus, apgynusius Lietuvos valstybę, jos ekonomines sienas?“ –  greičiau liūdnai nei piktai klausia jis.

Vytas Petruškevičius  ir buvęs Aukščiausiosios Tarybos gynėjas 1991-ųjų kruvinojo sausio metu, ir vienas iš trijų pirmųjų muitininkų, atsistojusių saugoti pavojingiausios Rytų Lietuvos sienos su Baltarusija, kur tuomet ne tik siautėjo  gerai ginkluotas specialaus paruošimo sovietinės milicijos OMON'o būrys, bet ir supo  priešiškai nusistatę gyventojai, reikalaujantys suteikti jiems autonomiją nuo Lietuvos ir grąžinti sovietinę valdžią. Vytas Petruškevičius taip pat ir pirmasis ne kartą apšaudyto ir deginto muitinės Lavoriškių posto viršininkas, pirmasis iš valstybės pareigūnų atvykęs į kraupią Medininkų žudynių vietą.

Deja, šiuo metu V.Petruškevičiaus patirtis valstybės tarnyboje nebereikalinga, tad jis augina ir ugdo sportinius žirgus. Toks tad yra šiandienis „Bernardinai.lt“ pašnekovas, kurį Sausio 13-osios proga ir paprašėme prisiminti tą žūtbūtinį laikmetį.

 Istoriniai 1990–1991 metai net jų tiesioginiams dalyviams po truputį užsikloja praeitimi. Papasakokite, kaip tapote Aukščiausiosios Tarybos gynėju, kaip atėjote dirbti į muitinę?

 Kažkur išgirdau, kad kuriasi muitinė ir nutariau įsilieti į šį naują procesą, stiprinantį atsikuriančią valstybę. Atėjau  į muitinę 1990 lapkričio 12-ąją, buvau  21-as asmuo šioje sistemoje. Gana greitai iš mūsų buvo sudaryta grupė, kuri pradėjo stebėti suaktyvėjusius kariškių veiksmus Vilniaus Šiaurės miestelyje. Pagrindinis postas buvo tuometės Jaunųjų technikų stoties 5 aukštas – iš jo mes matėme Šiaurės miestelį. Dar vienas postas buvo „Lietuvos“ viešbučio 22 aukšte – iš jo gerai matėsi kariškių judėjimas po miestą. Taigi, gavę iš Technikų stoties pranešimą apie kariškių judėjimą iš Šiaurės miestelio, mes per raciją (nebuvo juk jokių mobiliųjų telefonų) perduodavome žinias postui į „Lietuvos“ viešbutį, o šis apie tolesnį kariškių maršrutą perduodavo į Seimą arba Krašto apsaugos departamentą. Dirbome ištisą parą, pamainomis, tokių mūsų žvalgybininkų buvo 6–8. Taip pat dar buvo ir judantis postas – mums skirta juoda „Volga“ sekdavome sovietų kariškių mašinas.

Matyt, ne tik mes juos, bet ir jie mus sekė, nes kartą man su Robertu Petkevičiumi belaukiant kariškių mašinų prie buvusio kino teatro „Tėvynė“ staiga buvom apsupti kariškų šarvuočių, areštuoti ir nuvežti į Šiaurės miestelį.

Sulaikant mūsų nieko neklausė, nieko nepaaiškino, įsodino į šarvuotį. Man tuo metu rūpėjo tik greičiau atsikratyti tarybinio paso, kuriame buvau prirašęs sekamų kareiviškų mašinų numerių. Nutaikęs progą šarvuotyje pasą perplėšiau ir užkišau už benzino bakų, tad likau be jokių asmens dokumentų. Bet kariškiams jų ir nereikėjo.

Mes, aišku, paskelbėm bado streiką, nevalgėm, negėrėm, signataras Z.Vaišvila dėl mūsų vedė derybas su tuometiniu sovietų armijos Vilniaus įgulos vadu generolu Vladimiru Uschopčiku (šiuo metu vienas iš Sausio 13-osios žudynių bylos įtariamųjų, besislapstantis Baltarusijoje ir ten dirbęs Baltarusijos gynybos ministro pavaduotoju – red.), tai mus antrą parą paleido. Sulaikymo metu ir man teko trumpam susitikti ir Vladimiru Uschopčiku, kuris mums pagrasino ir nuėjo. Ilgiau mums priekaištavo, ko čia mes kišamės, toks lietuvis pulkininkas Antanas (pavardės nepasakė). Kai supratau, kad iš Dzūkijos, tai ir paklausiau: jei tavo mama Dzūkijoje palaiko Lietuvos neliečiamybę, tai ar važiuosi į Dzūkiją šaudyti ir savo motinos? Supyko, įstūmė mane į kamerą: „Tik tylėk“.

Įdomus momentas buvo, kai paleidus nuėjome atsiimti tarnybinės „Volgos“, stovinčios prie Šiaurės miestelio vartų. Palydėjo mus automatu ginkluotas vyresnysis leitenantas. Paklausiau jo, kodėl mašinos sparnas įlenktas, nes patys palikome sveiką automobilį. Tai jis nusikabino nuo peties automatą, užtaisė ir nukreipė į mane „Seičes ispravliu“ (tuojau pataisysiu – red.). Aišku, po to mes jau nebeturėjome jokių pretenzijų ir išvažiavom su įlenktu sparnu.

Sausio 9-ąją, kai tapo aišku, kad kariškiai pasiruošę pulti, mes, 41 muitininkas, be jokių ginklų išėjome į Aukščiausiąją Tarybą – Atkuriamąjį Seimą. Turėjome tik muitinės striukes ir kepures. O sausio 17-osios naktį, kai mus iš ten išleido, tai iš atėjusiųjų 41 išėjome tik 11. Vadinasi, 30 žmonių kažkuriuo metu išėjo – tai nebuvo draudžiama. O padėkų gavimo sąraše buvo jau 21, dešimt kažkaip prisirašė. Pats tuometis muitinės vadovas Valerijonas Valickas nė vienos nakties nepraleido Seime kartu su muitininkais. O privalėjo kaip vadas – taip aš manau. Dėl tų negarbingų dalykų buvo nemalonu, mes su R. Petkevičiumi nutarėme nedalyvauti tame padėkų įteikime, bet moterys iš kadrų skyriaus išprašė nežlugdyti iškilmingos akimirkos, tad atstovėjome.  

Toks jau gyvenimo dėsnis – kuo ryškesnė saulė, tuo tamsesni šešėliai. O kaip prisimenat tas naktis tarp gyvenimo ir mirties?

Prisimenu kaip gyvenimą ant parako. Ten buvo tiek daug butelių su padegamuoju skysčiu, su benzinu, kad žurnalistai prašė gynėjų, poteriavo, kad tik šie nerūkytų, nes viskas galėjo sprogti.

Ieškojome, kaip gintis. Pamenu, kad Vytas Kavaliauskas su Romu Janušausku (vėliau Lavoriškių posto muitininkai) statyboje rado armatūros galų, juos sulankstė, ir taip pasiruošė gynybai. Kas atsinešė peilį, kas medžioklinį šautuvą. Mes su R. Petkevičiumi radome tokią vietą, kur desantininkams veržiantis per pirmojo aukšto langus tektų peršokti per suverstus smėlio maišus, tad buvome nusprendę po tais maišais laukti šokančių, griebti už kojų, atimti automatą ir bent kiek rimčiau pasipriešinti, pigiai neatiduoti savo gyvybės.

Stipriausias tos nakties įspūdis – tai tūkstančių žmonių, 4 ar 5 ratais apsupusių Seimo pastatą iš išorės, elgesys. Po to, kai buvo sužinota apie aukas prie televizijos bokšto, buvo pasiūlyta žmonėms trauktis, bet nė vienas nepajudėjo. Tą mačiau pro langą iš vidaus – mano grupės, kuriai vadovavau, štabas buvo antrame aukšte, signataro E. Vilko kabinete, tad gerai tai mačiau.

Tuo tarpu kai kurie Aukščiausiosios Tarybos deputatai tomis dienomis, kai tik pradėdavo temti, apie 20–21 valandą, pagal sieną nuslinkdavo ir per galinį kiemą palikdavo pastatą. Ir tokie buvo ne du, ir ne trys.

 Kai sužinojote apie užimtą televizijos bokštą, ar turėjote bent kiek vilties, kad nepuls Seimo?

Ne, vilties tikrai jokios neturėjome, laukėme. Kunigas Robertas Grigas davė visiems paskutinį patepimą.  Buvo leista paskambinti į namus, tai pasakiau žmonai, kad rūpintųsi sūnumi ir kur sode užkasti į polietileno maišą sudėtus dokumentus. Manėme, kad jei kas ir liks gyvas, tai vis tiek bus kaip Stalino laikais – veš į Sibirą, į lagerius ir pan.

 Be Sausio 13-osios Jums ne mažiau reikšminga yra ir sausio 21-oji. Kodėl?

Sausio 21-oji turėtų būti svarbi visai valstybei, nes tuomet buvo pradėta saugoti Rytų Lietuvos ekonominė siena, ten buvo įkurtas pirmasis – Lavoriškių postas. Tai valstybinės reikšmės įvykis todėl, kad Lietuva kaip savarankiška valstybė negalėjo visavertiškai egzistuoti tol, kol nekontroliavo savo sienų. Tai buvo ir viena iš pagrindinių sąlygų siekiant ir tarptautinio Lietuvos pripažinimo.

Iki tol Lietuva iš dalies kontroliavo tik ekonominę Vakarų sieną per Lazdijų postą, tačiau ir tai nebuvo savarankiška kontrolė, nes ten stovėjo šalia Lietuvos ir sovietų muitininkai.

Man asmeniškai ši data svarbi tuo, kad teko stovėti pirmoje pamainoje, sausio 21-ąją. Po penkių dienų buvo atidarytas ir kitas svarbus – Medininkų postas.

Kremliaus valdžia gerai suprato, kad pradėta Rytų ekonominės sienos kontrolė labai stiprina Lietuvos savarankiškumą, todėl Lavoriškių postas buvo ne kartą apšaudytas ir tris kartus degintas. Pirmą kartą užpuolė po kelių dienų – sausio 27-ąją, kai OMON'as (specialus sovietų milicijos būrys) sumušė Vytą Kavaliauską, Romą Janušauską ir Petrą Marčiulaitį. Neturėjome jokių ryšio ir transporto priemonių, tad sumušti vyrai ėjo pėsčiomis kelis kilometrus iki Lavoriškių miestelio ir iš ten pranešė apie įvykdytą smurtą. Tačiau kitą rytą vėl stovėjo kita pamaina, trys vyrai, kurie plikomis rankomis vieni tarp laukų dieną ir naktį saugojo savo valstybę. 

OMON'as buvo gerai ginkluotas, o mes teturėjome vėliavą ir lazdelę mašinoms stabdyti. Tik gerokai vėliau atsirado laidiniai telefonai ir retkarčiais Vidaus reikalų ministerija paskolindavo racijų. Kai jausdavome, kad OMON'as gali pulti, tai poste likdavo du žmonės, o vienas ar du muitininkai atsitraukdavo toliau, kad galėtų likusius prožektoriumi perspėti apie atvažiuojančias OMON'o mašinas. Taip bandėme saugoti žmones ir dokumentus.

Tačiau vyrai ne tik stovėjo, bet ir sulaikė gana rimtų dalykų. Vieną atvejį paminėsiu – buvo sulaikytas kontrabanda gabenamas paslėptas maišas Vilniaus radijo komponentų, tuomet vadinamoje Burdenkos gamykloje pagamintų magnetofono galvučių, kurios Kijeve dedamos į sraigtasparnius. O juk sulaikymas taip pat buvo pavojingas reikalas, nes sulaikytieji galėjo vėliau prieš kelis muitininkus atsivesti visą būrį keršytojų. Gal todėl Lavoriškių postas ne kartą buvo apšaudytas iš miško medžiokliniais šautuvais.

Pavasarį pirmą kartą OMON'ui sudeginus Lavoriškių postą, muitininkams Algiui Meseckui, Vladui Česiūnui (kanojų irklavimo olimpinis ir daugkartinis pasaulio čempionas – red.) ir Žanai Liadachovič buvo sulaužyti šonkauliai, sudaužytos galvos. Tačiau po poros valandų Lavoriškių poste vėl stovėjo ne tik žmonės, bet ir naujas namelis. Toks tuomet buvo žmonių ryžtas ir pasiaukojimas. Deja, visi tie žmonės pamiršti, niekas jiems nepasakė net ačiū.

 Kaip Jūs vertinate tą faktą, kad tik po pernykščio Seimo Pirmininkės kreipimosi prokuratūra pagaliau, po 21 metų, pareiškė kaltinimus Vilniaus OMON'o vadams B. Makutinovičiui ir B. Razvodovui, nors būta faktų, jog jie ne kartą paslapčiomis lankėsi Lietuvoje?

Pacituosiu tik poną Vytautą Landsbergį: reikia tyrimo, kuris ištirtų šį prokuratūros tyrimą. Reikia, kad šalia paminėtų omonininkų būtų pasodinti ir tie, kurie tyrė ar turėjo ištirti jų veiklą. Ar kas nors tyrė, kas per atstumą apšaudė Lavoriškių posto vėliavą ir posto namelį? Niekas iš prokuratūros net nebuvo atvažiavęs.

 Jūsų manymu, kiek Vilniaus OMON'as galėjo prisidėti prie Medininkų žudynių?

Manau, kad jie atliko visą paruošiamąją medžiagą – kas kur stovi, kokios sąlygos ir pan. ir ją perdavė atvykusiam žudyti Rygos OMON'ui.

 Visgi po 21 metų Lietuva Jus prisiminė. Tiesa, ne kaip tų laikų didvyrį, bet kaip žmogų, kuris Medininkų žudynių teisme pareiškė, jog svarbi, iškart po Medininkų žudynių filmuota medžiaga, perduota prokuratūrai, dingo. Tačiau Jūs taip pat teigiate, kad toje pačioje filmavimo juostoje yra užfiksuoti Lazdijų muitininkų pokalbiai su kontrabandininkais. Tai gal čia ir yra tos juostos prapuolimo priežastis? Gal ji net buvo perduota prokuratūrai, gal ją paslėpė Muitinės departamento vadovybė?    

Visko gali būti, dabar sunku pasakyti. Toje vienoje juostoje buvo ir kadrai iš Lazdijų posto, ir kadrai po Medininkų žudynių.

Filmuotą medžiagą kartu su kamera perdaviau Muitinės departamento vadovui V. Valickui. Po kurio laiko  mes kartu su Medininkų posto viršininku Algiu Naraškevičiumi paprašėme dar kartą peržiūrėti tą medžiagą, norėjome atlikti savo tyrimą, tai mums atsakė, kad juosta jau pas prokurorą Algimantą Astašką.

Į Lazdijus kartu su Robertu Petkevičiumi vykau Medininkų žudynių išvakarėse su Muitinės departamento vadovybės žinia, nes buvo gauta rimtų signalų, kad ten vyksta galimi kontrabandiniai sandėriai. Radę gerą vietą, mes ten slapta nufilmavome, grįžome į Vilnių vakare, tad kamera taip ir liko pas mane. Paryčiui paskambinęs budintis pranešė, kad užpulti Medininkai, tad griebęs filmavimo kamerą iškart nuvykau ten.

Švito. Vaizdas baisus. Nors buvo dar tamsoka, viską nufilmavau. Man pasidarė įdomu, kaip jie netyčia užklupo mūsų vyrus, iš kur atėjo. Iš pradžių pamačiau, kad žudikai tykojo prie šiukšlių dėžių. Po to pastebėjau automobilio vėžes. Sekdamas tomis vėžiomis nuėjau į mišką ir ten prie eglės radau išmintą vietą – vadinasi, ilgokai stovėta – ir nugertą mineralinio butelį. Viską nufilmavau ir tą butelį parodžiau vėliau atvykusiam tyrėjui – aišku, tuomet dar DNR tyrimo nebuvo galima atlikti, bet buvo galima patikrinti bent pirštų antspaudus. Kur dabar tas butelys? Kur ta filmuota medžiaga?  Gruodžio mėnesį teisme mano vardu pateiktoje filmuotoje medžiagoje nepamačiau nei kraujo klano, nei vėžių, nei to butelio. Tada ir turėjau teismui pasakyti, kad ši filmuota medžiaga ne mano.     

 Kada Jūs išėjote iš muitinės ir kodėl?

Išėjau iš muitinės 1993-iaisiais, kai vadovauti atėjo buvusi tarybinė prokuratūra. Išsiskyrė mūsų požiūris – mes manėme, kad muitinė turi dirbti Lietuvai, o ne grupei draugų. Tada išėjo daug gerų, gyvenimo išbandytų žmonių.         

 Vytai, tai Jūs taip ir negavote jokių apdovanojimų – nei kaip Aukščiausiosios Tarybos, nei kaip Lietuvos sienos gynėjas?

 Neturiu jokių apdovanojimų,  esu nepartinis, niekam nepriklausiau, esu tiesiog Lietuvos pilietis.

 Ačiū už pokalbį ir pasiaukojimą sunkiausiu valstybės atkūrimo metu.                   

Bernardinai.lt


2013-01-11 04:00:00 bernardinai.lt

Vytautas Budreika. Aukšto Talibano vado mirtis – šansas Afganistanui

Šių metų pradžioje visą pasaulį apskriejo žinia apie aukšto Talibano vado, turinčio ryšių su Pakistano kariuomene, Mullaho Naziro mirtį. Jis buvo nukautas per vieną JAV bepiločių lėktuvų ataką Pakistano šiaurės vakarų pasienio regione kartu su dar 15 kovotojų. JAV žvalgybos duomenimis, visi jie buvo Talibano kovotojai.

Mullahas Naziras, kurio tikrasis vardas yra Maulvi Nazi Wazir, buvo vienas iš trijų svarbiausių Talibano vadų Vaziristano regione, vadovavęs sukarintai grupuotei, kuri aktyviai rengė išpuolius prieš NATO karius Afganistane. Tačiau tai tik viena medalio pusė. Mullahas Naziras taip pat buvo svarbus Pakistano valdžios įrankis sunkiai kontroliuojamoje genčių teritorijoje. Teigiama, kad dar 2007 m. jis sudarė taikos sutartį su Pakistano kariuomene. Pastaroji buvo palikta nuošalyje, tačiau atakos prieš NATO karius nesiliovė. Neoficialiai Pakistanas įvardijo Mullahą Nazirą kaip „gerąjį“ talibaną, t. y. nesiekiantį nuversti Pakistano valdžios.

Tačiau tokie Mullaho Naziro veiksmai nepradžiugino kitų Talibano vadų. Praėjusių metų gruodžio pradžioje buvo pasikėsinta į jo gyvybę – savižudis susisprogdino prie pat Naziro, tačiau laimingo atsitiktinumo dėka jam pavyko išvengti sunkesnių padarinių. Iškart po to Mullahas Naziras perspėjo Pakistano Talibano vadą Hakimullahą Mehsudą, už kurį JAV siūlo 5 mln. dolerių premiją, palikti Pietų Vaziristano regioną arba susitaikyti su gręsiančiais padariniais.

Mullaho Naziro iškilimas į valdžią

Toks atviras grasinimas pačiam Pakistano Talibano vadui aiškiai demonstravo, kad Naziras jautėsi esantis gana įtakingas ir turintis stiprų užnugarį. Jo iškilimą Pietų Vaziristano regione palaimino ne tik Pakistano valdžia, bet ir Afganistano Talibanas. Šis grasinimas taip pat demonstravo didėjančią takoskyrą tarp Afganistano ir Pakistano Talibano.

Mullahas Naziras atėjo į valdžią Pietų Vaziristane 2007 m. kovo mėnesį, kai Pakistano kariuomenė parėmė jo puolimą prieš regione įsitvirtinusius uzbekų kovotojus. Jis taip pat sulaukė palaikymo iš Mullaho Omaro, kuris jį padarė vienu iš Talibano vadų. Visa tai Naziras leido sukoncentruoti pakankamai galios savo rankose ir pabaigti vietinius genčių vaidus bei sukurti daugmaž stabilią valdymo sistemą regione. Ji išsilaikė beveik šešerius metus.

Per visą šį laiką, Mullahas Naziras sugebėjo išlikti kitų Talibano vadų šešėlyje. Dėl jo regione buvo mažai vietinių ir užsienio žurnalistų, naujienos iš Pietų Vaziristano pasiekdavo retai. Pasaulio dėmesys buvo nukreiptas į kitus regionus Pakistane ir Afganistane. Visa tai leido Nazirui veikti gana nevaržomai. Jis nuolat siuntė gerai apmokytus kovotojus į Afganistaną kautis su NATO pajėgomis, siekdamas neleisti vietinei Afganistano kariuomenei perimti vadovavimą įvairioms vietovėms. Valdžios perdavimą išgyvenantys regionai buvo pagrindiniai Mullaho Naziro kovotojų taikiniai. Taigi sąlyginė taika Vaziristano regione buvo pasiekta išpuolių Afganistane sąskaita.

Valdžios vakuumas ir smūgis Pakistano planams

Pakistanas ilgą laiką tikėjo, kad geri santykiai su Mullahu Naziru galės būti išnaudoti siekiant padidinti savo įtaką Afganistane po to, kai iš ten pasitrauks JAV su savo sąjungininkais. Tokie vadai, kaip Mullahas Naziras, yra pagrindinis Pakistano įrankis siekiant užtikrinti, kad ateityje Afganistanas tvirtai išliktų Pakistano įtakos zonoje. Tuo labiau, kad kiti du pagrindiniai regiono žaidėjai, Indija ir Iranas, taip pat labai aktyviai laukia NATO pajėgų išėjimo iš šios šalies.

Tad Mullaho Naziro mirtis yra baisi žinia Pakistanui ir geroji naujiena Afganistanui, o kartu ir JAV. Talibano vado kartu su dviem jo pavaduotojais nukovimas sukels valdžios vakuumą Vaziristano regione ir turėtų paskatinti vietinių genčių kovas. Iki šiol Pakistanas visais būdais bandė išlaikyti galios balansą regione, sudarydamas sutartis su trimis iš keturių didžiausių grupuočių. Tačiau dabar tokia situacija kažin ar išliks – likusios grupuotės, padedamos jas palaikančių vietinių genčių, tikriausiai bandys išnaudoti Mullaho Naziro mirtį didinant savo įtaką.

Viena tokių grupuočių – jau minėtas Pakistano Talibanas, aktyviausiai veikiantis šiauriniuose Pakistano pasienio regionuose. Būtent ji praėjusių metų pabaigoje pabandė pašalinti Mullahą Nazirą, tačiau nesėkmingai. Pakistano Talibanas, skirtingai nuo Mullaho Naziro vadovaujamos grupuotės, dažniausiai rengdavo išpuolius tik prieš Pakistano valdžią ir jos objektus. Tai į veiklą pasienio genčių regione orientuota grupuotė, kurios susidomėjimas Afganistanu visados buvo antrame plane.

Dabar Pakistano Talibanas, anksčiau išvytas iš Vaziristano, turi puikią galimybę sugrįžti į šį regioną ir įtvirtinti savo valdžią. Sunku pasakyti, ar JAV bepiločių lėktuvų ataka prieš Mullahą Nazirą nebuvo suderinta su pačiu Pakistano Talibanu, tokiu būdu siekiant padėti jam įtvirtinti valdžią regione mainais į ramybę Afganistane. Yra žinoma, kad nemažai įvairaus rango Talibano grupuočių vadų anksčiau yra susisiekę su JAV ir dalyvavę derybose. Šiandien sužinoti apie kokių nors susitarimų egzistavimą yra praktiškai neįmanoma, tačiau aišku viena – ši JAV ataka yra nepaprastai naudinga Pakistano Talibanui.

Šansas Afganistanui

2012 m. vykusiame NATO viršūnių suvažiavime Čikagoje buvo patvirtinta išėjimo iš Afganistano strategija. Planuojama iki 2014 m. pabaigos iš šalies išvesti pagrindinius tarptautinių pajėgų kovinius vienetus, paliekant keletą tūkstančių karių Afganistano kariuomenės apmokymams ir specialioms operacijoms vykdyti. Nors tikslus liksiančių karių skaičius dar nėra aiškus, tačiau net optimistiškiausias scenarijus nurodo vos 12 000 karių. Palyginimui, šiuo metu Afganistane yra apie 102 000 tarptautinių pajėgų karių.

Sumažėjusius saugumo pajėgumus privalės kompensuoti vietinė Afganistano kariuomenė, kurios rengimo procesas vyksta nuolat. Nepaisant to, vietinės kariuomenės parengtis vis dar yra gana žemo lygio, ir daugelis ekspertų labai abejoja, ar Afganistano kariuomenė bus pajėgi viena pati užtikrinti saugumą visoje šalyje po 2014 m. Sumažėjęs atvykstančių kovotojų iš Pakistano pasienio regiono skaičius būtų didelis žingsnis į priekį.

Pastarieji įvykiai ir Mullaho Naziro mirtis suteikia tam galimybę. Kovos Pakistano pasienio regione turėtų „užimti“ vietines Talibano grupuotes bei sumažinti jų galimybes organizuoti išpuolius Afganistane. Dėl augančių neramumų šiame regione taip pat reikės didesnio Pakistano valdžios dėmesio, kurio galimybės remtis vietiniais Talibano vadais siekiant įtakos ateities Afganistane taps gana ribotos.

Tačiau tikroji taika Afganistane bus pasiekta tik tada, kai taika įsivyraus ir Pakistano pasienio regione. Trumpuoju laikotarpiu neramumai jame gali padėti Afganistano kariuomenei sustiprinti savo pozicijas ir sumažinti jai spaudimą vietiniu lygmeniu, tačiau ilguoju laikotarpiu užsitęsę karai gali persikelti ir į Afganistaną. To išvengti būtų galima, jeigu Pakistanas pradėtų vertinti Afganistaną ne kaip potencialių kovų žemę, bet kaip partnerį, kurio stabilumas yra būtinas siekiant regioninės gerovės.

Pakistano šiaurės vakaruose esantis pasienio regionas su Afganistanu, oficialiai vadinamas Federaciškai valdomomis genčių žemėmis, dažnai yra tituluojamas kaip vienas nesaugiausių pasaulyje. Jis sudarytas iš septynių genčių teritorijų, kurių dvi yra Pietų ir Šiaurės Vaziristanai. Tai kalnuotos, sunkiai prieinamos, gana retai Puštūnų genčių apgyvendintos teritorijos. Regiono kontrolė visais laikais buvo itin sudėtingas uždavinys, dar daugiau – jau daugelį metų tai yra vienas pagrindinių opiumo prekybos taškų pasaulyje. Šioje teritorijoje gyvenantys Puštūnai beveik visą Pakistano valdymo laikotarpį turėjo dalinę autonomiją – jų teisės naudotis bendrais Pakistano valdžios resursais buvo gana ribotos (pvz., šios teritorijos gyventojas net ir šiandien negali kreiptis į Pakistano Aukščiausiąjį Teismą, joje negalioja daugybė Pakistano Konstitucijos straipsnių), tačiau tai buvo kompensuojama dalinio savarankiškumo suteikimu. 

Parengta pagal The New York Times, CNN, ISAF informaciją

Bernardinai.lt


2013-01-11 05:00:00 bernardinai.lt

Visoje Lietuvoje eismo sąlygos sudėtingos

Penktadienio rytą dėl sniego eismo sąlygos sudėtingos visoje Lietuvoje, informuoja Automobilinių kelių direkcija.

Rytą sninga ir vietomis pusto visoje Lietuvoje. Per naktį šalyje prisnigo apie 6-8 centimetrus, vietomis papustyta iki 10-15 centimetrų. Magistraliniai ir krašto keliai padengti puriu arba privažinėtu sniegu, provėžoti, kai kur susidarę sniego liežuviai. Šie keliai valomi visoje šalyje, vietomis barstomi.

Rajoninių kelių dangos padengtos puriu sniego sluoksniu, apledėjusios, slidžios.

Vairuotojai raginami atsižvelgti į meteorologines sąlygas, stengtis nelenkti kitų transporto priemonių, jei nėra būtinybės, o persirikiuodami būti ypač atidūs.

Dieną numatomas snygis, vietomis silpna pūga.

Pasak kelininkų, vandens lygis krašto kelio Šilutė–Rusnė apsemtame ruože, kurio ilgis 450 metrų, lėtai kyla ir penktadienį 6 val. vandens gylis siekė 63 centimetrus. Eismas draudžiamas, lengvąsias transporto priemones ir gyventojus perkelia specialios transporto priemonės.

Naujienų agentūros BNS informaciją skelbti, cituoti ar kitaip atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB "BNS" sutikimo neleidžiama.

2013-01-11 07:50:00 bernardinai.lt

Pagal ekonominės laisvės vertinimą Lietuva pasaulyje yra 22-oje vietoje

Lietuva pagal ekonominės laisvės vertinimą pasaulyje yra 22-oje vietoje iš 177-erių.

Per metus Lietuva kilstelėjo vienu laipteliu ir aplenkė kaimynes Latviją su Lenkija, rodo JAV fondo "The Heritage Foundation" drauge su dienraščiu "The Wall Street Journal" skaičiuojamas indeksas, praneša "Verslo žinios".

Lietuvos vertinimas per metus pagerėjo 0,6 procentinio punkto, iki 72,2. Tai lėmė pastangos suvaldyti valstybės finansus, teigiama apžvalgoje.

Lietuvos vertinimai blogėjo verslo, darbo jėgos, monetarinės, fiskalinės ir prekybos laisvės, kovos su korupcija srityse. Investicijų, finansinės laisvės ir teisės į nuosavybę srityse padėtis nepasikeitė.

Naujienų agentūros BNS informaciją skelbti, cituoti ar kitaip atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB "BNS" sutikimo neleidžiama.

2013-01-11 07:52:00 bernardinai.lt

Aplinkosaugininkai: keltuvas Druskininkuose – kontroversiškas projektas

Aplinkosaugininkai sunerimę, kad galbūt lėšos vienam iš švarios, tvarios energijos projektų – keltuvui Druskininkuose, kurį ketinama pastatyti po pusantrų metų, paskirtos neteisingai (nors ir teisėtai). Ar tikrai keltuvas Druskininkuose yra svarbiausia priemonė norint mažinti taršą Lietuvoje?

Už taršos leidimų lėšas – švarios energijos projektai

Važiuojant hibridiniu autobusu, tyliau nei įprastame autobuse. Nesunku nuspėti, kad kuo švaresnė transporto priemonė, tuo mažiau garso ji skleidžia. Mažiau teršiančias priemones miestų savivaldybės galėjo įsigyti ne tik už savo, bet ir už taršos leidimų lėšas. Ką tai reiškia? 

Trumpai tariant, prekyba taršos leidimais yra virtuali prekyba tarša. Pasirašant Kioto protokolą buvo susitarta, kad šalys, turinčios atliekamų apyvartinės taršos leidimų, turi teisę prekiauti jais su tomis, kurioms jų trūksta. O už jų lėšas – toliau plėtoti švarios energijos projektus. Taip išėjo, kad Lietuva turi taršos leidimų perteklių, nes jos taršos gerokai sumažėjo – mat skaičiuoti pradėta tada, kai šalis turėjo itin daug teršiančios sunkiosios pramonės.

 „Tuo metu, kai buvo skaičiuojama, kiek taršos turi Lietuva, mes buvome ką tik atgavę nepriklausomybę ir Lietuvoje buvo įvairių sunkiosios pramonės įmonių. Sugriuvus Sovietų Sąjungai, uždarėme labai daug gamyklų ir mūsų tarša nebėra tokia didelė kaip anksčiau, todėl turime vienetų perteklių ir galime jį parduoti kitoms šalims“, – sako Aplinkos ministerijos Klimato kaitos finansų ir projektų valdymo skyriaus vedėja Julija Kuklytė.

Ką finansuoti, sprendžia Aplinkos ministerija

Taršos leidimų lėšų panaudojimo mechanizmų yra ne vienas. Lietuvoje veikia sistema, kai už taršos leidimus gautos lėšos pervedamos didžiausioms iškastinį kurą deginančioms įmonėms (daugiausia tai – energetikos įmonės), o tuomet šios lėšas naudoja klimato taršą mažinančioms priemonėms. Yra ir kitas – lankstusis Kioto mechanizmas, kai prekiauja vyriausybės.

Lietuva turi specialią porą metų veikiančią programą, iš kurios finansuojamas energijos taupymas pastatuose, technologijos, grįstos atsinaujinančiais ištekliais, ir klimato kaitos priemonių koordinavimas. Kitaip tariant, Lietuva, parduodama atliekamus taršos leidimus, uždirba pinigų, o jie paskirstomi įvairiems projektams. Kokie projektai finansuojami, sprendžia Aplinkos ministerija.

Ten dirbanti J. Kuklytė sako, kad projektai gali būti labai įvairūs. „Finansuojama ir individualių namų renovacija, numatytas finansavimas ir daugiabučių namų renovacijai (papildomai 15 proc. iš mūsų programos lėšų), ekologiško viešojo transporto plėtra (autobusai, keltuvas, švietimo įstaigų renovacija)“, – teigia J. Kuklytė, pridurdama, kad apie 60 mln. Lt numatyta skirti biomasės katilinėms įmonėse ir mažose mokyklose.

Aplinkos tausojimui ar pramogai?  

Tačiau vienas iš minėtų projektų kliūva nevyriausybininkams. Baltijos aplinkos forumo darnaus vystymosi ekspertas Kęstutis Navickas jį vadina kontroversišku ir mano, jog jis nėra prioritetinis.

„Aš, kaip komisijos narys, nepritariau. Nors keltuvas traktuojamas kaip visuomeninio transporto rūšis, jis jungia du kontroversiškus objektus – žiemos slidinėjimų trasą ir vandens pramogų parką. Abu objektai yra ne pirmos būtinybės ir susiję su pramogomis“, – sako K. Navickas. Anot jo, šiems objektams reikia daug energijos, nes jie veikia kiaurus metus. Tad K. Navickui sunku suprasti, kodėl Aplinkos ministerija pasirinko būtent šį projektą.

Keltuvą Druskininkuose virš Nemuno ketinama pastatyti 2014 m. liepą. Iš viso su savivaldybės pinigais jis kainuos per 12 mln. Lt. Ir nors priemones ir kryptis, kam skirti lėšas, gautas už taršos leidimus, nustato ministerija, teikti paraiškas siūlo Lietuvos aplinkos apsaugos investicijų fondas, jis jas ir vertina. Fondo direktorius Arvydas Dragūnas pripažįsta, kad Druskininkų projektas ne vien mažins taršą – jis skirtas ir pramogai.

„Mes paskelbėme kvietimą teikti paraiškas ir, deja, gavome tik vieną. Pats keltuvas Druskininkuose turi dvejopą funkciją – tai ir patrauklus turistinis objektas, ir, ekspertų nuomone, turėtų sumažinti taršą. Taigi nauda dviguba“, – įsitikinęs A. Dragūnas. Jis taip pat pridūrė, kad klimato kaitos programa duoda 6 mln. Lt, todėl savivaldybė prideda tik pusę sumos – taip pat 6 mln. Lt.

„Kartais projektai gali atrodyti nelabai naudingi“

J. Kuklytė tvirtina, kad požiūris, esą keltuvas – tik turistinis ir taršos leidimų finansuojamų projektų sąraše atsidūrė tik todėl, jog tenkina kažkieno privačius interesus, yra neteisingas. Ji pabrėžia, kad labiau įsigilinus į taršos leidimų pardavimų sistemą, galima suprasti, kad reikia įdėti labai daug darbo norint, jog programa gautų pinigų. Esą tai labai ilgas derybų procesas ir nėra paprasta susitarti, kokias priemones reikia finansuoti. „Kartais projektai gali atrodyti nelabai naudingi arba galima manyti, kad vertėtų investuoti ten, kur Lietuvai reikalingiau, bet, siekiant, kad pinigai ateitų, sutinkama ir su tokiomis sąlygomis, kurios nelabai patrauklios ir nelabai naudingos pačiai šaliai“, – teigia J. Kuklytė.

Tačiau K. Navickas iš Baltijos aplinkos forumo įsitikinęs, kad, net ir įsigilinus į reikalavimus, lieka klausimas, ar tie reikalavimai parinkti teisingai. „Prioritetas yra susijęs su priemone „Atsinaujinančių energijos išteklių panaudojimo skatinimas, aplinkai palankių technologijų, tarp jų efektyvios energijos gamybos kogeneracijos būdu, diegimas“. Šita priemonė, palyginti su žemės transportu, kuris naudoja iškastinį kurą (dyzeliną, benziną ar dujas), yra efektyvesnė. Bet keltuvas nebus miesto viešojo transporto dalis – jis skirtas tik atvykstantiesiems“, – pabrėžia K. Navickas.

Druskininkų keltuvas – pasityčiojimas iš aplinkosaugos?

Tuo metu nepriklausomu aplinkosaugos ekspertu prisistatantis Liutauras Stoškus savo komentare puslapyje Delfi.lt projektą kritikuoja dar kategoriškiau. „Ar reikia didesnio pasityčiojimo iš aplinkosaugos?“ – klausia jis ir teigia, kad, neskaičiuojant netiesioginių išmetimų, kurie bus statybos procese, taršos mažinimu čia net nekvepia. Tai nei verslo, nei aplinkosaugos projektas, o tam naudojamos aplinkosaugai skirtos lėšos rodo, kad Aplinkos ministerija nebeatskiria, kas yra jos funkcijos. Be to, L. Stoškus teigia, kad tokie sprendimai yra pasityčiojimas iš titaniškų pasaulio šalių pastangų bent kiek suvaldyti klimato kaitos procesus.

Vis dėlto, jei keltuvas, kurio finansavimas patvirtintas dar praėjusių metų spalį, nemažins taršos, gautas lėšas teks grąžinti – pareiškėjas turės jas grąžinti ministerijai, o ši – taršos leidimų pirkėjui. Kitaip tariant, pinigai, kuriuos į mus investavo kita šalis, bus jai ir grąžinami.

Kol kas naudą apskaičiuoti sunku

Lietuvos aplinkos apsaugos investicijų fondo vadovas A. Dragūnas teigia, jog dabar yra sunku pasakyti, kiek tarša sumažės. „Remiantis apskaičiavimais buvo įsipareigota, kad mažės keleivių, nuosavais automobiliais važiuojančių į miesto centrą, ir savivaldybė įgyvendins kitas skatinimo priemones, kad automobiliai būtų palikti ne miesto centre, o priemiestyje. Taigi bus galimybė pasinaudoti tuo keltuvu“, – sako A. Dragūnas, pasak kurio, jeigu tarša nebus sumažinta tiek, kiek įsipareigota, subsidijos taip pat bus mažinamos.

Efektas, ar pavyko sumažinti taršą, skaičiuojamas kasmet, visas laikotarpis – 25 metai. A. Dragūnas aiškina, kad, pagal sutartį, trejus metus reikia atsiskaityti už per metus sutaupytą kiekį. Jis pabrėžia, jog svarbu ne tik teoriniai skaičiavimai, bet ir faktiniai matavimai. „Tarkim, jeigu tai ekologiškas transportas, skaičiuojama, kiek keleivių pervežta arba kiek kilometrų nuvažiuota naująja transporto priemone ir kiek nenuvažiuota pakeistąja. Jau vertindami ir siūlydami skirti finansavimą, mes skaičiuojame, kiek bus sutaupyta. Todėl pareiškėjas, prieš teikdamas paraišką, irgi skaičiuoja“, – sako A. Dragūnas. Jis akcentuoja, kad svarbiausia sąžiningai nurodyti skaičius, kiek iškastinio kuro sunaudojama per metus, o visus gudraujančius bandoma pažaboti. Esą be Lietuvos aplinkos apsaugos investicijų fondo ekspertų, samdomi ir kviestiniai specialistai, kurie patikrina energinius auditus.

Turėtų žvelgti į ateitį

Tačiau K. Navickas iš Baltijos aplinkos forumo įsitikinęs, kad, teikdama paraiškas konkretiems projektams, Lietuva turėtų labiau galvoti apie ilgalaikę perspektyvą. Pasak K. Navicko, Vakarų Europos šalys, turinčios ilgalaikę klimato kaitos valdymo patirtį, problemas sprendžia kompleksiškai, o ne po vieną (transportas, pastatų renovacija ar kt.). Esą minėtos šalys, galvodamos apie miesto ar regiono plėtros perspektyvas, vertina daug skirtingų aspektų. „Todėl sudaromos palankesnės sąlygos bemotorėms transporto priemonėms, dviračiams, pėstiesiems, atskiriamos žaliosios zonos, maksimaliai integruojamas viešasis transportas. Kai galvojama apie visumą, tada ir efektas didesnis“, – sako K. Navickas.

O kalbant apie tai, kaip kiekvienas žmogus gali prisidėti prie klimato gerinimo ir mažesnės taršos, nevyriausybinės organizacijos primena, kad galima dažniau važiuoti viešuoju transportu ir rečiau naudotis privačiais automobiliais.

Živilė Kropaitė, LRT radijo laida „Ryto garsai“, LRT.lt

LRT logotipas


2013-01-11 08:27:00 bernardinai.lt

Čekijoje pirmąkart bus tiesiogiai renkamas prezidentas

Čekijos žmonės penktadienį ir šeštadienį dalyvaus pirmuosiuose šalyje tiesioginiuose prezidento rinkimuose, kuriuos temdys recesija, griežto taupymo priemonės ir korupcijos skandalai, užbaigiant dešimtmetį trukusį atkaklaus euroskeptiko Vaclavo Klauso vadovavimą.

Prognozuojama, kad du ekspremjerai ir buvę komunistai iškops į antrąjį ratą iš devynių kandidatų, tarp kurių vienas - visiškai tatuiruotėmis padengtu veidu. Antrasis balsavimas turėtų vykti sausio 25-26 dienomis.

Nors apklausos rodo, kad kairiųjų pažiūrų Milošas Zemanas yra stipriausias kandidatas stoti prie 10,5 mln. gyventojų turinčios Europos Sąjungos (ES) šalies vairo, jis veikiausiai nesurinks daugumos balsų, reikalingų pergalei per pirmąjį ratą, todėl tikėtina, kad jam teks susigrumti su malonaus būdo centro dešiniųjų pažiūrų Janu Fischeriu (Janu Fišeriu) antrame rate.

Nugalėtojas pakeis dvi kadencijas dirbusį prezidentą V.Klausą, kuris yra vienas iš atkakliausių euroskeptikų. Visi dabartiniai kandidatai, kad ir kokios būtų jų pažiūros, atsiribojo nuo griežtai prieš ES nukreiptos V.Klauso pozicijos.

Parlamentas rinkdavo valstybės vadovą per visus keturis ankstesnius prezidento rinkimus nuo Čekoslovakijos pasidalijimo 1993 metais.

Pereiti prie visuotinių tiesioginių prezidento rinkimų buvo nuspręsta pernai lapkritį, nes V.Klauso perrinkimas parlamente buvo laikomas labiau nulemtu politinių intrigų, o ne viešojo intereso.

Čekija ir Slovėnija šiuo metu yra vienintelės dvi recesiją išgyvenančios ES priklausančios Centrinės Europos šalys, todėl rinkėjams labiausiai rūpi ekonomikos problemos, įskaitant skausmingą diržų veržimą.

Čekijos, kuri labai priklausoma nuo automobilių eksporto į euro zonos šalis, smarkiai nukentėjusias nuo skolų krizės, ekonomika per praeitus metus veikiausiai susitraukė 0,9 proc., tačiau šiemet jau turėtų augti 0,2 procento.

Šią savaitę paskelbti apklausų rezultatai rodo, kad 68 metų M.Zemanas, dirbęs premjero poste 1998-2002 metais, gali tikėtis 23-25 proc. rinkėjų palaikymo.

Jo pagrindinis varžovas - 62 metų J.Fischeris, taip pat vadovavęs vyriausybei 2009-2010 metais -veikiausiai surinks 16-20 proc. balsų.

"Noriu būti visų žmonių prezidentas", įskaitant komunistus ir dešiniuosius, M.Zemanas neseniai sakė per rinkimų kampanijos renginį.

J.Fischeris, buvęs vyriausiasis šalies statistas, vadovavo laikinajai technokratų vyriausybei, vadovavusiai šalies ekonomikos atsigavimui 2010 metais, kai ekonomika ūgtelėjo 2,3 proc. po 4,4 proc. recesijos, tęsiantis pasaulinei krizei 2009 metais.

J.Fischerio, teigiančio, kad jis "tebesigaili" dėl savo komunistinės praeities, kampanija atkartojo M.Zemano pastangas pritraukti rinkėjus tiek iš kairiosios, tiek iš dešiniosios stovyklos, žadant skaidrumą ir kovą su korupcija.

Jeigu J.Fischeris būtų išrinktas, jis taptų pirmuoju Čekijos prezidento postą užėmusiu žydu.

Faktas, kad abu pagrindiniai kandidatai anksčiau priklausė Komunistų partijai, vadovavusiai Čekoslovakijai 1948-1989 metais, kelia nerimą kai kuriems rinkėjams.

"Nenoriu, kad mano mylimos tėvynės prezidentu taptų buvęs nusikalstamos partijos narys", - neseniai sakė 1964 ir 1968 metų gimnastikos olimpinį auksą pelniusi Vera Časlavska, persekiota režimo 8-ame ir 9-ame dešimtmečiais.

Tęsiantis recesijai, o netvirtą centro dešiniąją premjero Petro Nečaso vyriausybę krečiant korupcijos skandalams, daugelis jaunesnių rinkėjų simpatizuoja ekscentriškam kandidatui Vladimirui Franzui (Vladimirui Francui), kurio visas veidas ir kūnas padengtas maorių stiliaus tatuiruotėmis.

Šis 53 metų dramos profesorius surinko per 52 tūkst. sekėjų socialiniame tinkle "Facebook" surengtoje kampanijoje, kurioje buvo įkeltas užkrečiančiu tapęs įrašas, vaizduojantis V.Klausą kaip "mėlynąjį prezidentą", turint omenyje tradicinę Čekijos konservatorių spalvą, kuri buvo pateikiama kaip priešprieša mėlynai ištatuiruotam V.Franzo veidui.

Į prezidento postą taip pat kandidatuoja aristokratų kraujo dabartinis užsienio reikalų ministras Karelas Schwarzenbergas (Karelas Švarcenbergas), buvęs Senato pirmininkas Premyslis Sobotka (Pršemyslas Sobotka) ir socialdemokratas senatorius Jiri Dienstbieras (Jiržis Dynstbyras).

Šio posto taip pat siekia trys moterys: labdaros projektais pagarsėjusi aktorė Tana Fischerova (Tana Fišerova), Europos Parlamento narė Zuzana Roithova (Zuzana Roitova) ir buvusi europarlamentarė Jana Bobošikova.

Čekijos valstybės vadovo galios yra ribotos, lyginant su daugelio kitų prezidentų. Jis daugiausiai atsakingas už vyriausybės, generolų ir teisėjų skyrimą bei atleidimą.

Prezidentas taip pat turi veto teisę priimant įstatymus, taip pat skiria centrinio banko pareigūnus, atsakingus už valiutų kursų nustatymą.

Daugelio gerbiamas antikomunistas ir Aksominės revoliucijos didvyris Vaclavas Havelas tapo pirmuoju demokratiškai išrinktu nepriklausomos Čekijos prezidentu 1993 metais, praėjus ketveriems metams po komunistinio režimo žlugimo Čekoslovakijoje.

Šis dramaturgas vadovavo Čekijai iki 2003 metų, o per jo kadenciją šalis įstojo į NATO 1999 metais ir buvo atvertas kelias stojimui į ES 2004 metais.

V.Havelo mirtis 2011 metų gruodį sukėlė didelį sielvartą visoje šalyje.

Naujienų agentūros BNS informaciją skelbti, cituoti ar kitaip atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB "BNS" sutikimo neleidžiama.

2013-01-11 09:00:00 bernardinai.lt

JAV nesikiš į Lietuvos ir Estijos diskusijas dėl NATO oro policijos misijos rotavimo

Jungtinės Valstijos nesikiša į Lietuvos ir Estijos diskusijas, ar ateityje vertėtų rotuoti NATO oro policijos misiją, kuri šiuo metu vykdoma iš Šiaulių.

Interviu BNS JAV ambasadorius NATO Ivo Daalderis teigė, kad JAV remia oro policijos misiją, bet sakė nekomentuosiantis, iš kur turėtų kilti naikintuvai. Jo žodžiais, "detalės, kas ir iš kur vykdo šią misiją, yra operaciniai klausimai, kuriuos aptaria kariškiai".

"Mes dirbame Aljanse, kad išvengtume nesutarimų. Man, kaip JAV ambasadoriui, užuot sakius "turite skristi tik iš šitos bazės ar tik iš kitos bazės", leiskite tik pasakyti: mes dalyvausime misijoje, svarbu, kad misija būtų, ir būtų kuo efektyvesnė", - kalbėjo I.Daalderis.

"Dėl detalių - kas, kur, ką, kada - tokius sprendimus gali priimti kiti žmonės", - teigė jis, pavadinęs Baltijos šalių oro policijos misiją geru "išmaniosios gynybos" pavyzdžiu.

Estija siekia, kad ateityje oro policijos misija būtų rotuojama, o NATO šalių naikintuvai leistųsi ne tik Lietuvoje, bet ir Amario bazėje Estijoje. Lietuva savo ruožtu pasisako už tai, kad Lietuvos karinių oro pajėgų bazė Šiauliuose liktų pagrindine ir nuolatine dislokacijos vieta.

Naujienų agentūros BNS informaciją skelbti, cituoti ar kitaip atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB "BNS" sutikimo neleidžiama.

2013-01-11 09:00:00 bernardinai.lt

Karolis Jankus. Jungtinė Karalystė – vis didėjanti Europos Sąjungos problema

Įtempti Europos Sąjungos ir Jungtinės Karalystės santykiai bei joje vyraujančios euroskeptiškos nuotaikos yra viena rimčiausių dabartinių Europos bėdų. Santykių pablogėjimas ir vienybės trūkumas ne tik gadina ES pastangas įveikti krizę euro zonoje, tačiau ir veda prie galimo Jungtinės Karalystės pasitraukimo iš ES.

Europos Sąjungos ir Jungtinės Karalystės santykiai buvo sudėtingi nuo pat bendruomenės susikūrimo pradžios. Šalis atsisakė dalyvauti ES pirmtakėje Europos anglies ir plieno bendrijoje 1951-aisiais, o vėliau jos narystę vetavo Prancūzijos prezidentas Charlesas de Gaulle‘is. Nors 1973-iaisiais britai pagaliau prisijungė prie Europos Ekonominės Bendrijos, ji visuomet išliko viena skeptiškiausių projekto narių. Dešimtajame dešimtmetyje Jungtinė Karalystė atsisakė įsipareigojimų  prisijungti prie euro bei Šengeno zonų.

Ne geriausius laikus išgyvenant eurui bei apskritai visai Sąjungai, itin padažnėjo jos atžvilgiu nukreipta kritika. Be to, Londonas liko beveik visiškai izoliuotas sprendžiant euro zonos krizės klausimus, nepaisant to, jog dėl bendros ES rinkos bet kokie priimti sprendimai netiesiogiai paveikia ir šią šalį. Neseniai visos ES narės, išskyrus Jungtinę Karalystę ir Čekiją, pasirašė ES fiskalinio stabilumo sutartį.

Nenuostabu, jog šalies premjeras Davidas Cameronas pabrėžia, jog būtina pradėti derybas dėl tam tikrų politinių galių sugrąžinimo į Londoną. Jis net yra pasiryžęs blokuoti ES vykdomas finansines reformas jei šis noras nebus vykdomas.

Įdomu tai, kad vyriausybės vadovas nėra linkęs svarstyti narystės Europos Ekonominėje erdvėje, kuriai priklauso Šveicarija ir Norvegija, kadangi tuomet šalis turėtų prisiimti nemažą dalį ES įsipareigojimų, tačiau nedalyvautų sprendžiant, kokie jie turėtų būti. Taigi, Jungtinė Karalystė siekia gauti išskirtinės narės statusą, kuris išlaikytų prieigą prie bendros ES rinkos, tačiau leistų atsisakyti tam tikrų ES reikalavimų vykdymo. Turint omenyje, kad dėl bet kokių narystės pakeitimų turėtų sutikti visos kitos ES narės, mažai tikėtina, jog bus pasiektas visas puses tenkinantis sprendimas.

Sausio pabaigoje D. Cameronas ruošiasi pasakyti britų visuomenės itin laukiamą kalbą, kuri nulems tolesnę britų politiką ES atžvilgiu. Tikimasi, jog premjeras įsipareigos surengti referendumą narystės klausimu bei oficialiai pakvies pradėti derybas persvarstant šalies vaidmenį ES.

Nors visos pagrindinės partijos palaiko šalies dalyvavimą Sąjungoje ir neoficialiai tikisi, jog šalies visuomenė pritars tolesnei narystei, o daugiausia ginčų kyla dėl ateities integracijos intensyvumo, dabartinė paprastų britų nuomonė yra labai kritiška. Lapkritį vykusioje viešojoje apklausoje 56% britų pasisakė už pasitraukimą iš ES. Akivaizdu, jog, jei šalims nepavyktų sutarti dėl Jungtinės Karalystės narystės pakeitimų, bet referendumas vis tiek būtų surengtas, išstojimo galimybė nebeatrodo tokia neįtikima.

Pasitraukimo perspektyva – gąsdinanti

Jungtinė Karalystė, nepriklausanti ES, būtų tragiškas scenarijus abiem pusėms. JK eksportuoja net 53% savo produktų ir paslaugų į kitas ES šalis. Laisva rinka leido Londonui tapti visos Europos finansų centru. Šalyje gausu rimtų gamybos kompanijų, tokių kaip „Airbus“, kuri Anglijoje gamina lėktuvų sparnus. Visiškai nutrūkus ES ir Jungtinės Karalystės santykiams tikėtina, jog dalį finansų rinkos perimtų Frankfurtas, kiltų muitai kitoms prekėms, pasitrauktų ES investuotojai ir tektų ieškoti naujų prekybos kelių.

Pasaulio arenoje sumažėtų šalies politinis svoris, turint omenyje kylančią BRIC šalių ekonominę ir politinę jėgą, o tai paskatintų didesnę tarptautinę politinę izoliaciją. Derėtų nepamiršti, jog dabar ES užsienio politikai vadovauja britė Catherine Ashton, o Jungtinės Karalystės diplomatai yra ne vienos ES derybų grupės lyderiai. Atsisakius Europos krypties, užsienio politikoje ją pakeisti galėtų tik stipresnis bendradarbiavimas su JAV. Mažai tikėtina, jog šaliai pavyktų pasiekti tokius lygiaverčius santykius, kokius ji turi su Europos valstybėmis.

Žvelgiant iš ES pusės, visiška britų narystės pabaiga taip pat būtų itin skaudus smūgis. Didžioji Britanija šiuo metu yra vienintelė reali atsvara Vokietijos dominavimui Sąjungoje. Pietų šalys turi ekonominių problemų, Skandinavija bei Vidurio ir Rytų Europa dar nėra pasirengusi imtis lyderio vaidmens, o Prancūzija nublanksta Vokietijos šešėlyje. Jungtinė Karalystė užtikrina subalansuotą politiką ES viduje, kritika verčia ieškoti problemų sprendimo būdų bei garantuoja liberaliosios ekonomikos politikos balsą ES.

Šalis taip pat yra itin svarbus dalyvis ES užsienio politikoje. Jungtinė Karalystė turi nuolatinę vietą JT Saugumo Taryboje, visuose svarbiausiuose forumuose bei taip stiprina juose reiškiamą ES balsą. Jungtinė Karalystė yra vienintelė Europos šalis, su kuria amerikiečiai oficialiai palaiko „specialių santykių“ statusą, todėl šalis dažnai tampa tiltu tarp Europos ir JAV. Pavyzdžiui, Cameronas neseniai ėmėsi iniciatyvos tarp jų sumažinti muitus. Britų svarba ES užsienio politikoje nėra pakankamai įvertinama.

Svarbiausia iš galimų grėsmių yra ta, jog Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš ES taptų precedentu ateičiai. Tai galėtų paskatinti Graikiją ir kitas problemų apimtas šalis sprendimų ieškoti radikaliais būdais. Dėl stiprėjančių nacionalistinių nuotaikų pasunkėtų bendras ES darbas, o eurui bei pačiai Sąjungai ateityje iškiltų, nors ne tikėtina, tačiau įmanoma subyrėjimo ar sumažėjimo galimybė.

Papildomas britų galvos skausmas – Škotija

Škotija kelia dar daugiau sumaišties šioje situacijoje. Ji jau 2014-aisiais surengs referendumą dėl nepriklausomybės. Tiek Škotijos valdžia, tiek visuomenė reiškia daug didesnį palaikymą bei pasitikėjimą Europos Sąjunga. Jei Škotija taptų nepriklausoma, tikėtina, jog ji siektų narystės ES.

Tačiau tuomet šalis turėtų įsipareigoti įsivesti eurą ir prisijungti prie Šengeno zonos bei prarastų biudžeto įmokų nuolaidas – lengvatas, kurias dar devintajame dešimtmetyje išsiderėjo Jungtinės Karalystės premjerė Margaret Thatcher, o tai šiek tiek mažina regiono entuziazmą dėl nepriklausomybės.

Todėl premjero D. Camerono pozicija šiuo metu yra labai sudėtinga. Škotai nori išlaikyti dabartinį savo statusą ES. Tačiau jei premjero veiksmai paskatins Jungtinės Karalystės ir Sąjungos schizmą, daugiau škotų gali ryštis balsuoti už nepriklausomybę. Kita vertus, per silpni veiksmai gali sukelti kitų šalies provincijų nepasitenkinimą bei didesnį spaudimą iš radikaliųjų jėgų partijos viduje.

Atitrūkus Škotijai, Jungtinėje Karalystėje procentine išraiška išaugtų skeptiškai ES atžvilgiu nusiteikusių britų skaičius. Tuomet galėtų išsipildyti ir niūriausias scenarijus – Jungtinė Karalystė prarastų Škotiją, kiti šalies regionai galėtų sekti jų pavyzdžiu, o pati Karalystė taptų apsupta ES narių ir liktų dar labiau izoliuota.

Tamsios ateities spalvos

Niūrios ateities perspektyvos verčia politikos lyderius vieną po kito perspėti kalbą ruošiančio premjero D. Camerono komandą nesiimti neatsakingų žingsnių. JAV prezidento Baracko Obamos administracija pareiškė, jog amerikiečiai nori matyti stiprų Londono balsą Europos Sąjungoje bei perspėjo, jog referendumai dažnai paskatino šalis atsukti nugarą užsienio partneriams. ES pirmininkaujančios Airijos premjeras Enda Kenny akcentavo, jog britų pasitraukimas būtų „tragedija“. Anksčiau kritišką nuomonę yra išreiškusios Vokietija, Lenkija, Suomija ir kitos šalys.

Britų verslo elitas – „BT“, „Virgin“, Londono akcijų birža bei kitos firmos – atvirame laiške taip pat išreiškė nuogąstavimų dėl ateities Sąjungoje ir pareikalavo nerizikuoti naryste joje.

Vyriausybė taip pat supranta, jog turi išlaikyti šalį ES, tačiau privalo atkreipti dėmesį į didėjančias neigiamas nuotaikas jos atžvilgiu. Bet kokie kiti veiksmai turėtų didelę politinę kainą bei padidintų ir taip aukštus UKIP ir kitų euroskeptiškai nusiteikusių partijų populiarumo reitingus.

Dabartinis planas diskutuoti dėl galimybės surengti referendumą narystės klausimu netinkamai susiklosčius situacijai gali destabilizuoti šalį ir regioną, tačiau kiti pasirinkimai dabar neatrodo patrauklūs, o trypčiojimas vietoje gali tik sumažinti galimybes referendume sulaukti norimo rezultato.

Belieka tikėtis, jog vyriausybės vadovui D. Cameronui pavyks įtikinti šalies visuomenę, jog Jungtinės Karalystės narystė ES yra būtina tiek šalies, tiek visos Europos sėkmingam tolesniam vystymuisi ir šalis išliks Sąjungos dalimi ateityje. Jei tai nepavyktų, dalyvavimas Europos Ekonominėje erdvėje galėtų tapti planu „B“, tinkamu visoms pusėms – britų visuomenei, verslininkams ir pačiai Europos Sąjungai.

Bernardinai.lt


2013-01-11 09:15:00 bernardinai.lt

Per pirmąjį Probacijos įstatymo galiojimo pusmetį lygtinai paleisti 556 asmenys

Įsigaliojus naujam Probacijos įstatymui, visose 11 Lietuvos įkalinimo įstaigų pradėjo veikti 14 lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigų komisijų (Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje – 3, Laisvės atėmimo vietų ligoninėje – 2). Jose pusė atstovų dirba iš organizacijų ar visuomenės atstovų, nesusijusių su bausmių vykdymo sistema.

Nuo praėjusių metų liepos 1 d. įsigaliojus šiam įstatymui, iš Lietuvos įkalinimo įstaigų iki metų pabaigos, t.y. per pusmetį, lygtinai paleisti  556 asmenys.

Daugiausia nuteistųjų lygtinai paleista iš Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos – 225. Iš Marijampolės pataisos namų neatlikę visos bausmės į laisvę išėjo 139 asmenys, iš Panevėžio pataisos namų – 50, iš Alytaus pataisos namų – 33, iš Vilniaus pataisos namų – 30 nuteistųjų.

Per pusmetį iš įkalinimo įstaigų lygtinai paleista 16 asmenų, kuriems taikoma intensyvi priežiūra (uždėtos specialios apyrankės).

Nuo praėjusių metų liepos 1 d.  į laisvę lygtinai išeiti gali tik tie asmenys, kurie noriai stengiasi grįžti į visuomeninį gyvenimą bei jau atliko didžiąją dalį bausmės ir nekelia grėsmės visuomenei. Tuo tikslu yra vertinama, kaip nuteistasis elgėsi bausmės atlikimo metu, kaip noriai ir kiek dalyvavo įvairiose pataisos programose, kaip psichologai ar probacijos pareigūnai vertina jo elgesio pokyčius, ar nuteistasis palaiko santykius su šeima ir rūpinasi artimaisiais, ar stengiasi atlyginti padarytą žalą (jei tokia buvo) ir pan. Išleidžiamiems anksčiau laiko lygtinai asmenims specialios komisijos taip pat nustato ir griežtus įpareigojimus – pvz. mokytis, atlikti viešuosius darbus, tam tikru laiku būti namuose ir kt.- bei atidžiai stebi kaip jų laikomasi.

Kiekvienam probuojamajam, atsižvelgiant į nustatytą riziką padaryti naują nusikalstamą veiką, sudaromas individualus  priežiūros planas. Plane numatomos individualizuotos resocializacijos ir integracijos į visuomenę priemonės, probuojamajam asmeniui taikomos pažangios, Europoje pripažintos ir Lietuvoje aprobuotos elgesio korekcijos programos.

Bernardinai.lt


2013-01-11 09:25:00 bernardinai.lt

Prezidentė su moksleiviais uždegė žvakutes Sausio 13-ajai atminti

Prezidentė Dalia Grybauskaitė kartu su Sausio 13-osios mokyklos vaikais dalyvavo pilietinėje akcijoje "Atmintis gyva, nes liudija" ir uždegė žvakutes Laisvės gynėjams atminti, pranešė Prezidentūra.

"Sausio 13-oji buvo lemtinga diena, kai Lietuva apgynė savo Nepriklausomybę, tačiau laisvė nėra duotybė, todėl kiekvienas turime ją saugoti ir ginti. Pagerbdami Laisvės gynėjus, prisiminkime, kad žvakės liepsna - tai ne tik gedulo ir liūdesio ženklas. Tai - ir vilties bei stiprybės simbolis", - sakė prezidentė.

Penktadienio rytą Laisvės gynėjų dienai skirta pilietinė akcija "Atmintis gyva, nes liudija" vyko šalies mokyklose, valstybės institucijose - čia prie langų uždegtos žvakutės Laisvės gynėjams atminti.

1991 metų sausio 13-osios naktį, Sovietų Sąjungos kariniams daliniams šturmuojant Vilniaus televizijos bokštą bei Radijo ir televizijos komiteto pastatą žuvo 14 beginklių žmonių. Tačiau sovietų daliniai Aukščiausiosios Tarybos pulti tada neišdrįso.

Naujienų agentūros BNS informaciją skelbti, cituoti ar kitaip atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB "BNS" sutikimo neleidžiama.

2013-01-11 09:41:00 bernardinai.lt

Neringoje bus įteikta ketvirtoji L. Rėzos premija
Arvydas Juozaitis. Gino Dabašinsko nuotrauka/BFL

Sausio 11 d. Juodkrantės evangelikų liuteronų bažnyčioje bus minimos Liudviko Rėzos 237-osios gimimo metinės. Minėjimo metu bus įteikta ketvirtoji Liudviko Rėzos kultūros ir meno premija.

Neringos savivaldybės tarybos sprendimu, pritarus Liudviko Rėzos kultūros centro tarybai, ji skirta žymiam kultūros ir visuomenės veikėjui, filosofui, humanitarinių mokslų daktarui Arvydui Juozaičiui.

„Neringoje žmonės ne vieną dešimtmetį siekė įprasminti Kuršių nerijoje gimusio L. Rėzos vardą. Tai atspindi 1975 metais Eduardo Jonušo iš medžio sukurtas paminklas žymiam prūsų lietuvių visuomenės veikėjui atminti, atsiradęs laikotarpiu kai apie tokias istorines asmenybes kaip L. Rėza nebuvo plačiai kalbama. Šia premija taip pat siekiame puoselėti Kuršių nerijos kultūrinį paveldą, skatinti L. Rėzos idėjų ir darbų tęstinumą“, - apie L. Rėzos vardo įprasminimo svarbą kalba Neringos savivaldybės meras Antanas Vinkus.

Liudviko Rėzos vardo kultūros ir meno premija skiriama nuo 2009 metų už Kuršių nerijai reikšmingą, aktyvią ir kūrybingą veiklą puoselėjant etninę kultūrą ir kultūros paveldą. Taip pat už šiam kraštui reikšmingus pasiekimus literatūros, liaudies meno, klasikinių bei šiuolaikinių menų sklaidos srityse bei iniciatyvas, populiarinančias Kuršių neriją ir prisidedančias prie turizmo plėtros regione.

Dr. A. Juozaičiui premija skirta įvertinant jo pastangas puoselėti lituanistinės kultūros tradiciją, aktualią šių dienų Neringoje, Klaipėdoje ir Kaliningrado srityje. Arvydas Juozaitis buvo pirmojo Liudviko Rėzos kultūros centro kuratoriumo narys, nuosekliai rūpinosi Liudviko Rėzos vardo įamžinimu dirbdamas kultūros atašė Kaliningrade (2004-2009 m.).

Liudviko Rėzos 237-tųjų gimimo metinių minėjimo programa:

Sausio 11 d., penktadienis

12. 00 val. minėjimas ir gėlių padėjimas prie L. Rėzos paminklo Juodkrantėje (L. Rėzos g. 8).

13. 00 val. L. Rėzos vardo premijos teikimo ceremonija. Juodkrantės evangelikų liuteronų bažnyčia (L.Rėzos g. 56).

Bernardinai.lt


2013-01-11 09:42:00 bernardinai.lt

S. Paltanavičius. Iki pat Kalėdų stebino į lizdus grįžtantys gandrai

Ar jums patinka tokia žiema? Iš tikro mes jau regėjome visko: ir šaltuko, pūgų, pusnių. Dabar, kai laukuose tik kur ne kur baltuoja užsilikusio seno sniego lopeliai, galime tikėtis tik vieno – žiemos sugrįžimo. Jis jau bus kitoks, nes sniegas kris ant įšalo sukaustytos žemės. Dar negiliai ji sušalo, tačiau sniegas tikrai netirps.

Toks pats žiemos atsinaujinimas – vandens telkiniuose. Žiemiškai atvėsęs vanduo sparčiai dengiasi ledu. Net esant vos kelių laipsnių šaltukui, ledas storėja.

Daugelis ežerų per atlydžius nuo ledo neišsilaisvino, tačiau Kuršių marios banguoja – ne visos, lopais. Kitur dar ledo laukai, kurie gali skilinėti, keliauti ten, kur juos neš vėjas. Žvejai žvalgosi, ar iki stintų migracijos į neršto vietas žiema suręs patikimą ledą.

Besniegis beveik trijų savaičių laikotarpis – atgaiva gyvūnams. Dienomis, kai nebūna neigiamos temperatūros, miške galima pamatyti skraidančius gležnus uodelius. Sakytum, jie turėtų neišgyventi tokiu oru. Kaip ir vorai, krutantys žolėje ar ant samanų.

Žvėrių ir paukščių pasaulyje atsivėręs natūralus maistas šiek tiek pakeitė jų gyvenimo ritmus. Kai kur į lesyklas atskrenda mažiau sparnuočių, nes lesalo yra ir gamtoje. Žinoma, tie, kurie lesykloje lankėsi nuo rudens, atskrenda rytais, lyg patvirtindami, kad mūsų ryšiai su jais nenutrūko.

Dabar jau net toli miškuose pinksi didžiosios zylės, gieda šiaurinės pilkosios zyliukės. Ar neapsigavo paukščiai? Tikrai ne. Jiems tiesiog dabar gera. Kai vėl sugrįš žiema, o jos galime tikėtis bet kada, vėl visi atsimins lesyklas arba pasiners į savo žiemiškus rūpesčius.

Nutirpus sniegui, želmenų laukuose net ir dieną galima išvysti stirnas, kai kur – žoliaujančias gulbes. Kol kas gyvūnai tikrai neprarado rudenį sukauptos energijos, tačiau dabar turi puikią galimybę ją papildyti. Niekas nežino, kiek truks ir kokia bus antroji žiemos dalis, todėl jai visi ruošiasi taip, kaip visada – atsakingai.

Iki pat Kalėdų mus stebino į lizdus sugrįžtantys gandrai. Beveik visus juos pavyko sugauti, jie gyvena prižiūrimi gyvūnų globėjų. Tačiau šiandien visi mes turime kitą svarbų uždavinį – sutvarkyti gandralizdžius. Ypač atkreipkite dėmesį į lizdus, kuriuos ant elektros stulpų susuko patys gandrai. Apie tokius lizdus praneškite elektros tiekėjams – įmonei LESTO. Jie tikrai pasirūpins savo linijų saugumu ir lizdais.

LRT logotipas


2013-01-11 09:57:00 bernardinai.lt

Atidaroma tarptautinio tapybos plenero paroda „Molėtai įkvepia dailininkus“
Tarptautinio tapybos plenero Molėtuose akimirka (2012 m. vasara)

Sausio 11 d. (penktadienį) 15 val. Molėtų dailės galerijoje (Inturkės 4, Molėtai) atidaroma tarptautinio tapybos plenero paroda „Molėtai įkvepia dailininkus“. 

2012 metais Molėtų miestui švenčiant 625-ąsias metines vyko šiai datai skirtas tarptautinis tapybos pleneras. Jame dalyvavo lietuvių ir baltarusių menininkai. Pagrindinėje Vilniaus gatvėje esančioje istoriniame pastate (priklausiusiam gydytojui A. Jauniškiui, po Karo – NKVD, dar vėliau– Teismui) veikė atviros meno dirbtuvės. Seniai užmigęs pastatas buvo paverstas triaukšte paveikslų galerija, tuščiose patalpose buvo kuriama, veikė personalinės plenero dalyvių parodos. 

Parodoje pristatomi ne tik plenero metu tapyti kūriniai. Nemažai idėjų, temų, motyvų autoriai parsivežė į savo dirbtuves ir ten tęsė darbus. Studijose nutapytuose paveiksluose taip pat galima atpažinti vasariškas birželio, Joninių dvasios nutviekstas nuotaikas, Molėtų miesto vaizdus ir žmones, ežerus ir miškus.

Plenero parodos atidaryme bus pristatytas atvirukų rinkinys „Molėtai įkvepia dailininkus“. Jame atrinkti po vieną 2012 metais Molėtuose kūrusių menininkų darbą.

Parodoje dalyvauja menininkai iš Lietuvos:  Aistė Gabrielė Černiūtė, Marius Mindaugas Danys, Silvija Drebickaitė, Rūta Eidukaitytė, Rasa Leonavičiūtė, Juozas Pranckevičius, Jūratė Mitalienė, Aleksandras Vozbinas. Menininkai iš Baltarusijos: Sergey Grinevič, Aleksandr Grishkevič, Irina Silvanovič, Aleksandr Silvanovič.

Bernardinai.lt


2013-01-11 10:00:00 bernardinai.lt

Neda ir O. Ditkovskis: „Suprantame ir papildome vienas kitą“

Talentingas atlikėjų duetas: džiazo vokalo virtuozė Neda Malūnavičiūtė ir dainuojamosios poezijos žanrą atstovaujantis aktorius Olegas Ditkovskis - sausio 24 d. 19 val. Kauno Žalgirio arenos amfiteatre atlapaširdiška muzikine išpažintimi džiugins Kauno klausytojus. Atlikėjai pristatys programą „Muzikiniai Monologai“, kuri, tarsi muzikinės išpažintys – kaip gyvenimas pilnos ilgesio, liūdesio, humoro ir .. Gal prasmės?

Trumpai apie santykius, gyvenimą ir muziką kalbinti atlikėjai atviravo apie jų susipažinimo istoriją ir kaip nusprendė apjungti savo muzikinę kelionę.

Neda: Pažįstami su Olegu esame nuo tų laikų, kai jis grojo su „Adios“, t.y. Sauliumi Bareikiu ir Andriumi Kulikausku. Net nepamenu, kurie tai buvo metai. Pridainavau, prigrojau, net švilpavau. Nuo tada buvome tik pažįstami. 2006 metais Kostas Smoriginas ir Olegas pasiūlė man pamuzikuoti drauge. Taip gimė "Meilės trikampis". Koncertavom drauge daug ir aktyviai. Nežiūrint į tai, daug koncertų neįvykdavo dėl Kosto begalinio užimtumo... Tada ir gimė idėja, sukurti alternatyvų variantą - duetą su Olegu. Duetas greit įgavo pagreitį, nes esame mobilūs, labai gerai susigrojome ir esame scenoj, kaip vienas „kumštis“.

Olegas: Susipažinome dar praeitame šimtmetyje, tiksliau - žinojome vienas apie kitą, tačiau tuo metu kiekvienas ėjome „savo“ keliu. Prieš šešerius metus pabandėme sujungti savo patirtį, išgyvenimus, požiūrį į muziką ir tapome trio „Mėiles trikampis“, kuris ir dabar sėkmingai gyvuoja. Ekonominė situacija Lietuvoje verčia ir mus „suktis“, ieškoti kelių, kad galėtume - tikrąja to žodžio prasme – išgyventi.

Kaip metų sezonas veikia Jūsų kūrybą?

Neda: Man asmeniškai jokio skirtumo, koks yra metų sezonas, esu nekuriantis dainų atlikėjas, atlieku kitų dainas, tad sunku būtų atsakyt į šį klausimą. Šis klausimas turėtų būti skirtas Olegui. Man visada smagu dainuoti ir groti.

Olegas: Metų laikai, anot A.Vivaldžio, įtakos kūrybai neturi – tai mūsų gyvenimo būdas kurį mes pasirinkome!

Kadangi abu esate skirtingo žanro atlikėjai, ar tenka pasiginčyti kokius kūrinius pirmiausia atlikti, įrašyti ar repetuoti?

Neda: Esame su Olegu skirtingų žanrų atstovai, bet matymas, požiūris, skonis ir visi kiti dalykai pas mus yra vienodi. Labai retai kyla ginčų dėl repertuaro. Praktiškai net jų nebūna. Esame labai geri, vienas kitą suprantantys draugai. Vienas kitą suvokiame iš pusės sakinio.

Olegas: Ginčams tikrai vietos nėra – stengiamės suprasti ir papildyti vienas kitą.

Ar planuojate išleisti dueto albumą?

Neda: Albumą išleisti labai norėtume, bet kaip ir daugelis dalykų šiais laikais, susiduriam su finansine problema. Neturime galimybės išsileisti patys, o rėmėjų irgi nemokame ieškoti. Abu nemokame ..."prašyti".

Olegas: Noras yra, bet galimybių kol kas nėra. Viskas atsiremia į pinigus, kurių, deja, tiek neuždirbame..

Kuo jus žavi Kauno publika?

Neda: Kaune, kaip ir daugelyje kitų miestų ir miestelių, į mūsų koncertus ateina žmonės, kurie labai gerai žino, ko jie nori, yra puikūs, išsilavinę ir šilti.

Olegas: Kauno publika žavi tikrumu, nuoširdumu, supratimu, mokėjimu klausyti. Atvirai pasakius, net nepamenu tokio atvejo, kad tektų koncertuoti Kaune pustuštėje salėje!

Kas laukia žiūrovų Sausio 24 d. 19 val. Kauno „Žalgirio“ arenoje įvyksiančiame koncerte?

Neda: Sausio 24 dieną laukia jaukus, šiltas, betarpiškas, nuoširdus ir prasmingas pasibuvimas. Mes dainuodami pasakosime istorijas, vyro ir moters akimis. Dalinsimės džiugesiu, liūdesiu, skausmu ir net lengvu sarkazmu bei subtilia humoro doze.

Olegas: Mūsų programa vadinsis - „Muzikiniai Monologai“ - tai tarsi muzikinės išpažintys, kurios, kaip gyvenimas - pilnos ilgesio, liūdesio, humoro ir .. Gal prasmės?

Bilietus į koncertą galite įsigyti BILIETAI.LT kasose arba internetu. 

Bernardinai.lt


2013-01-11 10:05:00 bernardinai.lt

Neringoje bus įteikta ketvirtoji L. Rėzos premija

Sausio 11 d. Juodkrantės evangelikų liuteronų bažnyčioje bus minimos Liudviko Rėzos 237-osios gimimo metinės. Minėjimo metu bus įteikta ketvirtoji Liudviko Rėzos kultūros ir meno premija.

Neringos savivaldybės tarybos sprendimu, pritarus Liudviko Rėzos kultūros centro tarybai, ji skirta žymiam kultūros ir visuomenės veikėjui, filosofui, humanitarinių mokslų daktarui Arvydui Juozaičiui.

„Neringoje žmonės ne vieną dešimtmetį siekė įprasminti Kuršių nerijoje gimusio L. Rėzos vardą. Tai atspindi 1975 metais Eduardo Jonušo iš medžio sukurtas paminklas žymiam prūsų lietuvių visuomenės veikėjui atminti, atsiradęs laikotarpiu kai apie tokias istorines asmenybes kaip L. Rėza nebuvo plačiai kalbama. Šia premija taip pat siekiame puoselėti Kuršių nerijos kultūrinį paveldą, skatinti L. Rėzos idėjų ir darbų tęstinumą“, - apie L. Rėzos vardo įprasminimo svarbą kalba Neringos savivaldybės meras Antanas Vinkus.

Liudviko Rėzos vardo kultūros ir meno premija skiriama nuo 2009 metų už Kuršių nerijai reikšmingą, aktyvią ir kūrybingą veiklą puoselėjant etninę kultūrą ir kultūros paveldą. Taip pat už šiam kraštui reikšmingus pasiekimus literatūros, liaudies meno, klasikinių bei šiuolaikinių menų sklaidos srityse bei iniciatyvas, populiarinančias Kuršių neriją ir prisidedančias prie turizmo plėtros regione.

Dr. A. Juozaičiui premija skirta įvertinant jo pastangas puoselėti lituanistinės kultūros tradiciją, aktualią šių dienų Neringoje, Klaipėdoje ir Kaliningrado srityje. Arvydas Juozaitis buvo pirmojo Liudviko Rėzos kultūros centro kuratoriumo narys, nuosekliai rūpinosi Liudviko Rėzos vardo įamžinimu dirbdamas kultūros atašė Kaliningrade (2004-2009 m.).

Liudviko Rėzos 237-tųjų gimimo metinių minėjimo programa:

Sausio 11 d., penktadienis

12. 00 val. minėjimas ir gėlių padėjimas prie L. Rėzos paminklo Juodkrantėje (L. Rėzos g. 8).

13. 00 val. L. Rėzos vardo premijos teikimo ceremonija. Juodkrantės evangelikų liuteronų bažnyčia (L.Rėzos g. 56).


2013-01-11 10:12:00 bernardinai.lt

Aplinkos ministras: abejones dėl vilkų populiacijos reikia išsklaidyti
Valdo Augustino nuotrauka (eFoto.lt).

Aplinkos ministerija paskelbė konkursą vilkų, gyvenančių privačiuose Lietuvos miškuose, populiacijos dydžiui nustatyti.

„Žinome, kiek vilkų yra valstybiniuose miškuose, tačiau kiek gyvena privačiuose – patikimų duomenų neturime. Todėl keista, kad praėjusiais metais vis tiek buvo nustatytas maksimalus vilkų sumedžiojimo limitas. Natūralu, jog visuomenei tai kelia abejonių, kurias būtina išsklaidyti“, - teigia aplinkos ministras Valentinas Mazuronis.

Vilkų populiacijos gausos reguliavimo plane, kuris apibrėžia šių plėšrūnų medžioklės tvarką, nustatyta, jog minimalus pageidaujamas vilkų skaičius Lietuvoje – 250. Paprastai kalbant, tiek užtenka, kad vilkai mūsų šalyje neišnyktų. Jei jų yra mažiau – plėšrūnų populiacijai kyla reali grėsmė.

2012 metais valstybiniuose miškuose vykdytos apskaitos metu suskaičiuota būtent 250 vilkų. Tačiau kiek jų gyvena privačiuose miškuose, niekas neskaičiavo. Nepaisant to, buvo patvirtintas maksimalus 50 vilkų sumedžiojimo limitas.

Dėl to sunerimę visuomenės ir gyvūnų apsaugos asociacijos „Baltijos vilkas“ atstovai buvo pakviesti į susitikimą su Aplinkos ministerijos vadovybe. Diskusijos metu pritarta pasiūlymui surengti naują, bendrą ir koordinuotą, vilkų populiacijos apskaitą tiek valstybiniuose, tiek ir privačiuose miškuose vienu metu.

„Ji turėtų išsklaidyti abejones dėl to, kiek iš tikrųjų vilkų šiuo metu gyvena mūsų šalyje. Jei sužinosime, kad jų skaičius balansuoja prie minimalios ribos, imsimės reikiamų priemonių. Viena iš jų gali būti ir visiškas vilkų medžioklės draudimas“, - sako ministras V. Mazuronis.

Planuojama, jog naujoji vilkų apskaita bus vykdoma vasario – kovo mėnesiais, sulaukus palankių gamtinių sąlygų.

Aplinkos ministerijos informacija


2013-01-11 10:13:00 bernardinai.lt

Kaune bus minimas Lietuvos fotomėgėjų sąjungos 80-metis
Kazys Laucius. Maldininkė, 1937 m.

Lietuvos fotomenininkų sąjungos iniciatyva 2013 m. sausio 15 d. Kaune įvyks Lietuvos fotomėgėjų sąjungos 80-mečio minėjimas, pagerbti Lietuvos fotografijai nusipelnę žmonės. 1933 m. sausio 15 d. Petras Babickas, Steponas Kolupaila, Kazys Laucius, Adomas Varnas ir kiti Kaune įkūrė Lietuvos fotomėgėjų sąjungą. Šia proga Kauno fotografijos galerijoje (Rotušės a. 1 / Vilniaus g. 2, Kaunas) bus atidaryta jubiliejinė paroda kurioje pateikiamos devynių prieškario Lietuvos fotomėgėjų sąjungos narių fotografijos. Visuomenė apsilankyti parodoje bus kviečiama nuo sausio 16 iki vasario 3 d. dienos. Parodos organizatoriai Lietuvos fotomenininkų sąjunga ir Kauno fotografijos galerija Šių metų antroje pusėje parodą planuojama eksponuoti Vilniuje „Prospekto“ fotografijos galerijoje bei kituose Lietuvos miestuose.

Lietuvos fotomenininkų sąjunga yra kūrybinė sąjunga, tęsianti 1933 m. įkurtos Lietuvos fotomėgėjų sąjungos kūrybinę ir visuomeninę veiklą. Tikime, kad nuo pat pirmųjų meninių fotografijų, sukurtų Lietuvoje, geriausi šalies fotografijos meno kūriniai bus verti išlikti ateities kartoms ir atras tinkamą vietą Lietuvos kultūros ir meno istorijoje.

Lietuvos fotomėgėjų sąjungos 80-metis

1933 m. sausio 15 d. Petras Babickas, Steponas Kolupaila, Kazys Laucius, Adomas Varnas ir kiti Kaune įkūrė Lietuvos fotomėgėjų sąjungą, kurios 80-metį minime šiais metais. Tai buvo viena pirmųjų fotografų organizacijų, numačiusi plačią veiklos programą: „telkti visus Lietuvos fotomėgėjus ir jiems pritariančius, tobulinti mūsų fotografiją meniniu, moksliniu ir praktiniu požiūriu, taip pat propaguoti užsienyje“. Pamažu įsibėgėjo parodinė veikla: buvo surengtos penkios parodos, visos su katalogais. Sąjungos nariai pradėjo dalyvauti ne tik Lietuvos fotoparodose, bet ir užsienyje rengiamuose fotografijos konkursuose bei salonuose. Buvo gauti ir pirmieji tarptautiniai apdovanojimai. Svariausiu įvertinimu reikėtų laikyti aukso medalius, pelnytus 1937 m. tarptautinėje Paryžiaus parodoje Menas ir technika šiuolaikiniame gyvenime. Lietuvos aidas rašė: „1937 m. Paryžiaus parodoje už Lietuvos eksponatus paskirtos 58 premijos, jas laimėjo 46 parodos dalyviai... Už fotografijas (14-oje klasėje) aukso medalį gavo: L. Foto Mėgėjų Draugija, Augustinas, Buračas, Gavėnas, Kolupaila, Milaševičius, Naruševičius, Babickas, Orentas ir Skrinskas“.

Antano Naruševičiaus fotografija

Lietuvos fotomėgėjų sąjunga (nuo 1936 m. draugija) nuosekliai vykdė įstatuose nubrėžtus tikslus, užtat ir rezultatai per trumpą laiką buvo tokie įspūdingi. Deja, tik kiek ilgiau nei septynerius metus trukusį mėgėjiškos meninės fotografijos suklestėjimą nutraukė sovietinė okupacija. Buvo likviduotos sovietizacijos nuostatų neatitinkančios, ideologiškai kenksmingos kūrybinės organizacijos, uždaryti tariamai „buržuaziniai“ periodiniai leidiniai. 1940 m. rugpjūčio 26 d. vidaus reikalų ministras Aleksandras Gudaitis-Guzevičius savo įsakymu ilgiems metams sustabdė Lietuvos meninės fotografijos raidą.

Nors organizuota fotografų veikla prieškarį buvo trumpalaikė, tačiau jos reikšmė Lietuvos meninės fotografijos raidai – neįkainojama. Būtent tada buvo padėti lietuvių fotografijos mokyklos pamatai, įtvirtinta meninės fotografijos sąvoka, formavosi kryptis modernizmo link. Be to, rūpintasi fotografijos sklaida užsienyje, pelnyti apdovanojimai, meninė fotografija įsitvirtino periodinių leidinių puslapiuose, pasirodė pirmieji fotografijos vadovėliai, žurnalai, katalogai, fotoalbumai ir kiti leidiniai. Per trumpą laiką buvo įgyvendintos beveik visos Lietuvos fotomėgėjų sąjungos įstatuose numatytos nuostatos ir veiklos kryptys.

Po Antrojo pasaulinio karo tebesitęsiant sovietinei okupacijai, stalininėms represijoms, stagnacijai, naujo fotografijos pakilimo teko ilgokai palūkėti. Tik prasidėjus „Atšilimui“, 1969 m. lapkričio 19 d. buvo leista įkurti Lietuvos fotografijos meno draugiją – net 20 metų buvusią vienintelę tokio pobūdžio organizaciją visoje SSRS (1989 reorganizuotą į Lietuvos fotomenininkų sąjungą). Lietuvos fotografijos meno draugija sėkmingai tęsė prieškarinės Lietuvos fotomėgėjų sąjungos veiklą, pradėjo nuolat rengti parodas, ėmė rūpintis fotografijų leidiniais, tvirtinti užsienio ryšius, kreipti Lietuvos fotografiją nauja vaga. Organizuota fotografų veikla Lietuvoje su pertraukomis trunka tik per 50 metų, tačiau nuveiktas milžiniškas darbas, meninė fotografija svariai įsilieja į bendrą Lietuvos kultūros lauką. 

Jubiliejinėje parodoje pateikiami devynių prieškario Lietuvos fotomėgėjų sąjungos narių Vytauto Augustino, Petro Babicko, Balio Buračo, Kazio ir Antanina Laucienė, Stepono Kolupailos, Otto Milaševičiaus, Antano Naruševičiaus ir Medardo Vasiliausko darbai.

Stanislovas Žvirgždas

Medardo Vasiliausko fotografija
Balio Buračo fotografija
Antanina Laucienė. Būsimieji žvejai, apie 1937 m.


Bernardinai.lt


2013-01-11 10:22:00 bernardinai.lt

Nuo paukščio giesmės iki vabalo ūsų

Kauno marių regioninio parko direkcija išleido spalvingą knygelę apie parko biologinę įvairovę, informuoja Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba. Knygelė „Tavo Mano Mūsų" apie gamtą bus įdomi tiek mažiems, tiek dideliems. 

Perskaitę sužinosite, kas ir kodėl saugoma Kauno marių regioniniame parke, kokios vertybės mus supa. Knygelėje rasite praktiškų patarimų, kaip prisidėti prie biologinės įvairovės išsaugojimo.

Mažieji smalsuoliai ras kūrybiškų užduočių, kurios padės suvokti sudėtingą, tačiau be galo spalvingą ir unikalų gamtos pasaulį. Susipažins su miegapelėmis, kurios per metus miega 7 – 8 mėnesius, sužinos, kaip gyvena spalvingas paukštelis tulžys, galės pažinti saugomus ir retus augalus.

Knygelė padės geriau pažinti Kauno marių regioninį parką. Geresniam orui pasitaikius, beliks susipažinti su parko vertybėmis tiesiogiai - keliaujant pažintais ar ne itin dar žinomais gamtos takais.

Bernardinai.lt


2013-01-11 10:29:00 bernardinai.lt

Išleista R. Bružo knyga „Tauta be valstybės. Valstybės kelias“

Rimas Bružas. Tauta be valstybės. Valstybės kelias. – Vilnius: Vaga, 2012. – 360 p.

Žurnalisto, filmų kūrėjo Rimo Bružo dokumentinių istorinių apybraižų-interviu knyga Tauta be valstybės. Valstybės kelias, parengta dokumentinių televizijos filmų ciklo pagrindu, atskleidžia XIX ir XX a. pirmo ketvirčio Lietuvos istoriją ir lietuvių tautos raidą nuo tada, kai jau galima kalbėti apie tautą, ir iki tada, kai tauta sukūrė valstybę ir įsitvirtino tarptautinėje arenoje.

Knygoje autorius nagrinėja istoriškumo ribų, istorinės sąmonės susikūrimo, istorinės tiesos problematikos, istorijos suvokimo, mitų susiformavimo, istorijos politizavimo, supaprastinamo, tapimo įrankiu temas.

Knygą sudaro istorinio konteksto pateikimas ir garsių Lietuvos istorikų – prof. Zenono Butkaus, dr. Česlovo Laurinavičiaus, dr. Dariaus Staliūno, dr. Rimanto Miknio, dr. Zitos Medišauskienės, dr. doc. Virgilijaus Pugačiausko, doc. Ramunės Šmigelskytės-Stukienės, prof. Juozo Skiriaus, prof. Šarūno Liekio, prof. Egidijaus Aleksandravičiaus ir kitų – pasisakymai apie atskirus istorijos epizodus.

Tauta be valstybės. Valstybės kelias atskleidžia plačią ir nuoseklią temų panoramą, labiau gilinantis į istorinio lūžio laikotarpius: tauta be valstybės po Abiejų Tautų Respublikos žlugimo, Napoleono žygis į Rusijos Imperiją ir planai Lietuvoje, Alma Matter, 1831 m. sukilimas, 1832–1863 m. laikotarpis, 1863 m. sukilimas, spaudos draudimo laikotarpis, atgimstanti tauta ir amžių sandūra, Lietuva per 1905 m. revoliuciją,Didysis Vilniaus Seimas, 1914–1918 m. karas, Lietuvių konferencija Vilniuje 1917 m., žingsniai į nepriklausomybę, Nepriklausomybės aktas, Mažoji Lietuva,atgimstanti Lietuva po vasario 16 d. akto paskelbimo, bolševikai, Nepriklausomybės kovos 1918–1921 m., bermontininkai, Lietuva Paryžiuje 1919 m., Steigiamasis seimas 1920 m., Pirmoji respublikair Lietuvos užsienio politika, sutartis su Sovietų Rusija 1920 m., Klaipėdos sukilimas 1923 m.

Bernardinai.lt


2013-01-11 10:33:00 bernardinai.lt

Vietname nuteista jaunų katalikų grupė

Ilgomis įkalinimo bausmėmis baigėsi procesas keturiolikai jaunų katalikų Vietname. Sausio 9 dieną Nghe An, centriniame Vietname, liaudies teismas nusprendė, kad trys jaunuoliai bus įkalinti 13 metų, o likę gavo bausmes nuo 3 iki 8 metų, skelbia Vatikano radijas. 

Jiems buvo pateikti kaltinimai, pagal kuruos tokiose šalyse kaip Vietnamas, kuris vis dar yra valdomas vienos komunistinės partijos, gresia ir mirties bausmė – bandymas kelti valstybėje perversmą ir kurstyti nacionalinę nesantaiką. Jaunuoliai buvo apkaltinti turintys ryšių su JAV esančia Viet Tan partija, kuri yra deklaratyviai taiki ir siekia Vietnamo demokratėjimo, nevengdama paviešinti ir partijos narių korupciją. Už visa tai iš Vietnamo valdžios nusipelnė „teroristinės“ organizacijos statuso. 

Pagrindinė jaunuolių, turinčių glaudžių ryšių su vietos katalikų redemptoristų kongregacija, pražanga tokia ir buvo – jie leido sau interneto bloguose viešai svarstyti šalies bėdas, pasirašinėjo peticijas, dalyvavo taikiose akcijose, pasisakė už daugiapartinę politinę sistemą, kritikavo beatodairiškus didelės skalės projektus, visai neatsižvelgiant į jų poveikius aplinkai ir vietos gyventojams.

Jaunuoliams pagal savo galimybes padėjo garsaus JAV Standfordo universiteto teisės profesorius Allen S. Weiner, padėjęs parengti peticijas tarptautinėms organizacijoms. Pasak jo, jaunuoliai, kurių areštą ir kaltinamąjį procesą yra daug priežasčių pavadinti neteisingu ir neteisėtu, paprasčiausiai naudojosi teisėtomis politinės išraiškos formomis. Teisėtomis ne tik pagal tarptautinės teisės normas, bet ir pagal pačią Vietnamo konstituciją, kuri užtikrina nuomonės laisvę ir piliečių teisę diskutuoti apie šalies bendruosius klausimus, taip pat dalyvauti mitinguose. Deja, valdžia panaudojo valstybės teisinę sistemą, susidorodama su kritikais ir suvaržydama savo piliečių politines teises.

Profesorius Weiner dienraščio „Washington Post“ puslapiuose kreipėsi į savo šalies valdžią, prašydamas ją daugiau spausti Vietnamą dėl žmogaus teisių situacijos, ypač šiuo metu, kai Vietnamas siekia su JAV ir kitomis valstybėmis pasirašyti ekonominio bendradarbiavimo sutartis. Ekonominės reformos be politinių teisių yra trumparegės. 

 

 


2013-01-11 10:33:00 bernardinai.lt


1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16 17 18 19 20 21 22 23 24 25 26 27 28 29 30 31 32 33 34 35 36 37 38 39 40 41 42 43 44 45 46 47 48 49 50 51 52 53 54 55 56 57 58 59 60 61 62 63 64 65 66 67 68 69 70 71 72 73 74 75 76 77 78 79 80 81 82 83 84 85 86 87 88 89 90 91 92 93 94 95 96 97 98 99 датский язык,


news maker